Į Lietuvą įvežama ir labai pavojingų žaislų, pavyzdžiui, kai kada cheminės medžiagos leistiną normą viršija net 300 kartų, LRT RADIJUI sako Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Produktų saugos ir kokybės departamento direktorius Arvydas Naina. Todėl, pabrėžia jis, renkant vaikams žaislus, būtina žinoti, kaip neapsigauti ir nupirkti ne tik kokybišką, bet ir saugų žaislą.

– Nuo šių metų pradžios iki spalio Lietuvoje buvo aptikta 15 nesaugių ir pavojingų ne maisto produktų, o nuo spalio iki gruodžio (vos per du mėnesius) šis sąrašas pasipildė dar 20 produktų. Kas atsitiko, kad nesaugių produktų taip pagausėjo?

– Buvo vykdytos dvi europinės tikrinimo programos – čiulptukų ir cheminių medžiagų žaisluose, ir užsienyje daryti laboratoriniai bandymai. Buvo tikrinama gana daug žaislų ir rezultatus gavome rudenį.

– Kaip rinkoje atsiduria tokie pavojingi žaislai?

– Dažniausia mūsų verslininkai įveža nežinodami, ieškodami kuo pigesnių daiktų. Vis dėlto būna labai pavojingų žaislų, pavyzdžiui, kai kada cheminės medžiagos leistinas ribas viršija 300 kartų.

– Kadangi daugiausia nesaugių prekių sudaro būtent vaikiški žaislai, ką svarbu žinoti tėveliams?

– Nesaugūs vaikams skirti produktai – ne tik žaislai. Pavojingi gali būti ir drabužiai (tarkim, mažiems vaikams su virvelėmis). Bet iš tikrųjų daugiausia kalbama apie minkštus žaislus – dėl cheminio pavojaus. Nekokybiški kieti žaislai kelia skeveldrų susidarymo nuo nedidelės apkrovos pavojų.

Kadangi viskas standartizuota, žaislai turi atitikti saugos reikalavimus. Pirmiausia rekomenduojama pažiūrėti į ženklinimą – ar žaislas pažymėtas CE ženklu. Tai, žinoma, gali ir nieko nereikšti, bet vis tiek tai požymis, kad žaislas įvertintas. Būtina atkreipti dėmesį, kokio amžiaus vaikui skirtas žaislas (kūdikiams ir mažiems vaikams negali būti žaislų, kuriuose yra smulkių detalių). Beje, jei yra gamyklinis ženklinimas lietuvių kalba, importuotojas daugiau vertina saugos dalykus.

– Kur buvo parduodamos nesaugios prekės?

– Kad ir keista, prekybos centruose, mažose parduotuvėse, kažkiek – turgavietėse. Išimties, kur jų nebuvo, nepasakysiu. Bet daugiausia – mažose parduotuvėse.

– Paminėjote ženklinimą, amžių, lietuviškus užrašus. Ką dar reikia žinoti?

– Pirmiausia reikia apžiūrėti. Ranka pajutus išorinį kietumą, draskymą, iškart aišku, kad yra kažkas pavojingo. Be to, žaislas negali skleisti smarvės – iškart kyla įtarimas, kad tai chemija. Jei pajudinus lėlę ar minkštą žaislą, nukrinta akytės, sagytės, iškart aišku, kad žaislas niekam tikęs.

– O ką rodo kaina? Pavyzdžiui, jei žaislas įtartinai pigus?

– Vienas iš požymių – kaina. Antras dalykas – bendroji gamybos kokybė. Būna kartais, kad nudažyta tokiais dažais ir vos ne teptuku, tai jau iš karto kyla įtarimas dėl cheminių medžiagų. Blogiausia tai, kad jos kaupiasi organizme ir paveikia ne iš karto.

Živilė Kropaitė