Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaip išsaugoti meilę ir santuoką?

Meilė trunka trejus metus… Iš pradžių metai aistros, tada metai švelnumo ir galų gale metai nuobodulio“ – rašė populiarios knygos autorius FredericBeigbeder. Ar tokia pesimistinė meilės prognozė nors kiek teisinga? Ar pavyktų meilę po trejų metų vėl susigrąžinti? – klausia skaitytoja Gražina iš Luokės.

Atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis

Šie klausimai domina ne vieną įsimylėjusiųjų porą.

Jiems praverstų susipažinti su Berlyno universiteto psichologų tyrimais. Beveik dvidešimt metų buvo kartojami ir kartojami tų pačių sutuoktinių porų testavimai, siekiant išsiaiškinti jausmų kaitos dėsningumus. Nustatyta, kad romantiškas susižavėjimas ir aistringas noras būti kartu yra geras, bet nepakankamas tvirtos šeimos pagrindas. Bendros vertybės, panašios tėvų šeimos tradicijos ją dar labiau sustiprintų, o jei prisidėtų ir vienodi būsimų sutuoktinių gyvenimo tikslai bei parama vienas kitam jų siekiant, galima būtų prognozuoti darnų bendrą gyvenimą, kuriame artumo ir meilės jausmas dėsningai stiprėtų arba silpnėtų.

Kiekviena laiminga šeima prasideda aistringu „medaus mėnesiu“, kai laimės viršūnė yra tiesiog buvimas kartu. Šis „medaus mėnuo“ gali trukti net keletą metų. Ypač tais atvejais, kai įvairios kliūtys trukdo įsimylėjusiems nuolat būti drauge.

Nutarus susituokti ir pradėti bendrą gyvenimą, „medaus mėnuo“ gali tęstis apie pusmetį, nors yra porų, sugebėjusių šia laime džiaugtis kone pusantrų metų „medaus mėnesio“ laime. Dar metus ar dvejus, priprantant prie šeiminio gyvenimo malonumų, silpnėja jausmų intensyvumas, o įstabūs išgyvenimai pradedami suvokti kaip kasdienybė. Tuo pat metu gali pradėti erzinti anksčiau žavėję draugo ar draugės įpročiai. Be to, silpnėja ir seksualinis potraukis. Sutuoktiniai ima kaltinti vienas kitą meilės stoka. Vis dėlto trečiais arba ketvirtais santuokos metais šios problemos paprastai įveikiamos, prisitaikoma vienas prie kito ir vėl džiaugiamasi ramiu buvimu drauge bei sutvarkyta buitimi.

Taip ateinama į penktuosius bendro gyvenimo metus. Paprastai iki šio laiko šeima pagausėja, sutuoktiniai susilaukia kūdikio. Jei jo vis nėra ir nėra, vis dažniau aplanko mintys, kad santykiams kažko trūksta, galiausiai abu pasijunta nelaimingi, todėl ima manyti, jog vaiko gimimas sugrąžintų laimės jausmą. Ši mintis, kaip ir daugelis kitų populiarių nuomonių, neatitinka realybės. Vaikui gimus tėvai iš tiesų džiaugiasi, bet netrukus juos užgriūva nauji rūpesčiai, didesnis fizinis ir psichologinis krūvis, kuris paprastai tenka motinai, tad vyras pasijunta atsidūręs antrojo vietoje po vaiko. Visa tai skatina nusivylimą ir nepasitenkinimą šeima.

Be to, penktais– septintais santuokos metais vėl pasikartoja seksualinio domėjimosi vienas kitu susilpnėjimas. Žmona pastebi, kad vyras plinka ir storėja, o šiam atrodo, kad tai ji nebesirūpina savo išvaizda, tačiau kiek vėliau, kai vaikas paauga, sutuoktiniai vėl gali daugiau dėmesio skirti vienas kitam. Pernelyg daug nesitikint iš intymaus ryšio, jis tampa vis malonesnis. Psichologiniai tyrimai rodo, kad sutuoktinių, pragyvenusių santuokoje dešimt metų, laimės lygis kone toks pat kaip jaunavedžių. Visgi jų laimė kitokia – nėra abejonių ir įtampos, taigi nėra „minuso“, todėl bendro gyvenimo „pliusai“ tampa dar ryškesni.

O kas nutiks su šeima po dvidešimties bendro gyvenimo metų, prognozuoti gana lengva. Daugelis porų gyvens taip pat, kaip ir praėjus dešimtmečiui po santuokos. Tos poros, kurios sutarė, sutars ir toliau, o kurios barėsi, barsis dar labiau, gal net išsiskirs. Juolab vaikams palikus namus. Tuomet sutarimo nepuoselėjusios poros neretai suvokia, jog tolesnis jų buvimas kartu yra beprasmis, o tos, kurios rasdavo bendrų džiaugsmų, vaikams užaugus ir palikus namus jų randa dar daugiau.

Bendras gyvenimas nėra vien malonumas, todėl suprantamas klausimas: „Ar verta stengtis?“ Ar iš tikrųjų verta iškeisti vis naujus ir naujus aistringus įsimylėjimus į ramų gyvenimą šeimoje?

Tyrimai rodo, kad ilgas ir darnus šeiminis gyvenimas yra svarbesnė laimės prielaida, negu meilės nuotykiai. Psichologai W.Costa ir J.MacCris teigia, jog vedusio vyro galimybės jaustis labai laimingu kone penkis kartus didesnės negu viengungio ir tris kartus didesnės nei išsiskyrusio. Dar įdomiau, kad santuoka moteriai suteikia mažiau džiaugsmo negu vyrui. Ištekėjusių moterų galimybės būti laimingomis tik du kartus viršija netekėjusių moterų galimybes, tačiau ir joms geriau šeimoje nei vienoms.

Kita šių psichologinių tyrimų išvada tokia: rūpinimasis darna šeimoje – tai emocinė investicija į ateitį. Stiprių išgyvenimų galima patirti ir nesukūrus šeimos, tačiau jie galiausiai nusivylimu, o šeima teikia nuolatinį pasitenkinimo gyvenimu bei savimi jausmą.

 

Rekomenduojami video