R. Dovydėno pieš.

„Neretai pasibaigus šventėms užplūsta prasta nuotaika, liūdesys, o kasdienybė atrodo pilka. Kaip išvengti tų nuotaikų „sūpuoklių“, – klausia skaitytoja Neringa iš Alytaus rajono.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis

Po švenčių prasta savijauta tęsiasi vieną dvi savaites ir dažnai praeina savaime, įsitraukus į kasdienius darbus. Ši būsena kartais neteisingai vadinama pošventine depresija. Iš tiesų, depresija – tai liga, turinti jai būdingus bruožus, todėl pošventinius nuotaikos pokyčius tikrai netiktų vertinti kaip ligą. Vadinkime juos pošventiniu liūdesiu.

Psichologiniai tyrimai rodo, kad moterys kone dvigubai dažniau nei vyrai po Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių jaučiasi prislėgtos ir pavargusios. Kodėl jos? Atsakymas paprastas – jos dažniau organizuoja šventes ir prisiima visą atsakomybę už tai, kad šventinės dienos būtų džiugios. Taigi patiria daugiau streso, nes nuolat skuba ir priekaištauja sau dėl nespėtų atlikti darbų, todėl vietoj džiaugsmo aplinkinius užkrečia įtampa ir nerimu. Suprantama, taip elgiasi ir kai kurie vyrai, norintys kitus pranokti prašmatnesnėmis vaišėmis ar dovanomis. Ir joms, ir jiems tiktų prisiminti, kad šventės – tai visų pirma gera nuotaika, galimybė atitrūkti nuo rūpesčių, kad jų metu ne tik galima, bet ir reikia nuolaidžiauti, nesisieloti dėl savo nesėkmių ir per daug nereikalauti iš kitų.

Pošventinis liūdesys žmones ištinka ir dėl saiko stokos, dėl to, kad visko buvo per daug – dovanų, valgio, gėrimų arba siekio patirti nepaprastus išgyvenimus, stebuklus, kuriuos vaikystėje drauge su dovanomis „atnešdavo“ Kalėdų Senelis. Vaikystėje prieš kiekvienas šventes tikimasi stebuklo – tikimasi, kad problemos išsispręs savaime, tarsi sentimentaliame kino filme. Vaikystėje kaip tik tokios ir būna šventės – tėvai ar seneliai sukuria vaikams stebuklus. Užaugus didėja lūkesčiai, brangiausių batelių pora ar naujas automobilis jau tik maloni staigmena, o ne stebuklas. Tačiau stebuklai nedingsta, suaugęs pats gali daryti juos kitiems ir taip patvirtinti, kad jau subrendai ir kad stebuklai egzistuoja, nes darantys stebuklus paprastai išvengia pošventinio nusivylimo.

Naudinga žinoti, ko nedaryti per šventes, tačiau geri patarimai dažniausiai gaunami jau po to, kai padaryta kas nors netinkamo. Todėl sau pasižadėjus labiau gilintis į švenčių esmę ir mažiau rūpintis jų forma, reikia apsispręsti, kaip gyventi po švenčių, kaip įveikti po jų kilusius negatyvius jausmus.

Atsakymas vėlgi nėra sudėtingas – šventėms pasibaigus reikia grįžti į kasdienybę. Tai reiškia gyventi įprastu ritmu, keltis ir gulti tuo pačiu metu, įprastu laiku pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti džiaugiantis paprastu maistu. Šventės tam ir skirtos, kad per jas galėtume save ir artimuosius pradžiuginti keptu kalakutu. O kasdienybėje galima pasidžiaugti ir bulvėmis su rūgpieniu.

Be to per šventes ne vienas sau leidžia patinginiauti. Tai irgi gerai. O kasdienybėje vengti rytinės mankštos ar bent pasivaikščiojimo gryname ore – jau blogai. Šis pavyzdys gerai paaiškina, kas ir kodėl geriausiai „gydo“ pošventinį liūdesį. Vėlgi atsakymas, nors kartais ir pamirštamas, žinomas daugeliui – tai darbas. Abejojantiems tuo tiktų pasvarstyti, kaip jaustųsi, jeigu jo neturėtų. Negailestingai konkreti medicininė statistika liudija – po švenčių liūdesys dažniau kamuoja, o kartais net ištinka depresija tuos, kurie iš viso neturi darbo. Todėl ir pensininkams po švenčių reikėtų imtis ko nors prasmingo.

O galiausiai dera prisiminti: retai kada šventės – vien nesėkmė. Todėl dažniausiai turime kuo pasidžiaugti ir ką malonaus prisiminti. Tą ir padarykime.

 

Rubriką remia Konsultacinė firma „Sabelija“

Sabelija – patikimi sprendimai jūsų įmonei.

Darbų saugos, duomenų apsaugos, priešgaisrinės ir elektrosaugos sprendimai. Konsultacijos darbo teisės klausimais. Pastatų ūkio priežiūra. ISO auditavimas.

www.sabelija.lt