Deborah Presser-Velder, kasmet Lietuvoje rengianti kursus „Gerojo Ganytojo katechezės“ tema, sutiko plačiau papasakoti apie šią katechezę, padedančią vaikams pažinti Dievą ir prie Jo artėti.

Kaip atradote Gerojo Ganytojo katechezę?

Atradau Gerojo Ganytojo katechezę atsitiktinai. Įkūriau vaikų darželį Vokietijoje, padėjau kuriant mokyklą, tačiau mačiau, jog vaikai nebuvo ugdomi, neturi laisvės ir disciplinos balanso. Daugelyje mokyklų buvo suteikta vaikams daug laisvės, tačiau jie nebuvo ugdomi taip, kaip M. Montessori buvo siūliusi. Tad pradėjau ieškoti trūkstamos dalies, kažko, kas buvo prarasta M. Montessori pedagogikoje.

Nuvykusi į didelį Montessori seminarą Amerikoje susitikau draugę, kuri su manimi dirbo, kai buvau studentė JAV, mokytoją, dirbančią pagal M. Montessori metodą. Ji man davė S. Cavalletti knygą „Religinis vaiko potencialas“. Tai įvyko 1994 metais.

Ją perskaičiau ir supratau, kad atradau tai, ko visą šį laiką ieškojau. Ne visai ieškojau, labiau troškau. Troškimas, ilgėjimasis – daugiau nei ieškojimas. Prarasto ilgesys... Žinojau, kad reikia ne reformuoti Montessori sistemą. Paskyriau savo gyvenimą tam, kas išaugtų iš Montessori ugdymo sistemos.

Antra priežastis, kodėl Gerojo Ganytojo katehezė (toliau – GGK) patraukė mano dėmesį, tai mano sūnus (aš turiu šešis vaikus). Paprastai vakarais vaikams skaitydavau. Kartais pasakojimus, kartais legendas, bet du kartus per savaitę skaitiniai būdavo iš Biblijos. Tais vakarais, kai skaitydavau Bibliją, vaikai būdavo visiškai ramūs ir laimingi, užmigdavo kitaip, itin ramūs ir džiaugsmingi.

Vienas mano sūnų, Džonas Otto, būdamas šešerių metų, turėjo būti operuojamas. Jo laukė širdies operacija. Kai jis buvo klinikoje, aš atnešiau vaikišką Bibliją. Ir kiekvieną vakarą jam skaitydavau iš šios Biblijos. Tris dienas prieš operaciją jis turėjo praleisti ligoninėje. Vakarą prieš operaciją jam skaičiau pasakojimą apie Dovydą ir Galijotą. Tą vietą, kur Dovydas paleidžia akmenį Galijotui į kaktą. Džonui Otto tai padarė didžiulį įspūdį. Jis paprašė manęs: „Mama, kai rytoj ateisi pas mane prieš operaciją, prašau, atsinešk didelę Bibliją. Aš noriu, kad man paskaitytum šitą istoriją iš didelės Biblijos.“

Aš atnešiau, perskaičiau iki vietos, kur sakoma: „Ne mano jėga, bet jėga Galybių Viešpaties, kuri prieš mane.“ Tada jis paėmė mano ranką, pažiūrėjo ir sako: „Dabar aš jau galiu eiti.“ Tada atėjo medicinos seselė ir nuvedė jį į operacinę. Operacija truko dvi ar tris valandas, po to atėjo operavęs gydytojas ir paklausė: „Ką padarėte tam vaikui? Aš niekada nesu matęs vaiko, kuris būdamas šešerių būtų toks ramus ir be jokios baimės.“

Ši patirtis man buvo kritinė. Ji man parodė, kad Viešpaties Žodis gali būti realiai svarbus vaikams. Tai viena patirtis.

Ir kita patirtis susijusi su Johnu Otto, kai jis buvo mažas vaikas.

Visus savo vaikus vesdavausi kartu į šv. Mišias, visi sėdėdavo prie manęs. Bet konsekracijos metu Džonas Otto tapdavo ypač tylus, įsitempęs, susikaupęs. Jam buvo tik kokie šeši ar septyni mėnesiai. Aš klausdavau savęs – kas tai? Kas yra šis vaikas? Kaip vaikas gali taip intuityviai jausti, kad kažkas labai didaus vyksta? Tai platus klausimas, liečiantis vaiko religinį potencialą, į kurį reikėtų atsakyti.

Štai kodėl GGK patraukė mano dėmesį. Ji sako: „Padėkite vaikams patiems ateiti arčiau prie Dievo.“

Viena vertus, GGK išaugo iš Montessori pedagogikos. Joje yra daug nuostabių pedagoginių dalykų, kurie padeda mums padėti vaikams ir atkreipti dėmesį jų poreikius.

Pavyzdžiui, nėra kitos tokios katechezės, kuri paruošia aplinką tokiu būdu kaip GGK, kurioje vaikas gali dirbti ir kurioje jo darbas tampa malda.

Mes žinome, kad vaikai turi mokytis per judėjimą, per konkrečius, o ne abstrakčius dalykus.

3–6 metų vaikai nėra racionalūs. Jie mokosi per pojūtį, per judėjimą, todėl labai svarbu suteikti jiems priemones, vietą, kur jie galėtų išmokti susikoncentruoti, sukurti tylos aplinką, vietą, kurioje jie būtų gerbiami kaip žmonės.

Tai yra paruošta aplinka, vidinis pasiruošimas, požiūris į vaiką (nes šis turi jaustis gerbiamas), taip yra todėl, kad vaikas jaučia Viešpaties žodžio troškimą, turi galimybių auginti santykį su Dievu. Jėzus evangelijose yra pasakęs daug žodžių apie vaikus: „nes jų yra Dangaus karalystė“, toks netapdamas, negalėsi įeiti į dangų – jis iškelia vaiką į centrą lyg pavyzdį, kaip mes galime įeiti į dangų.

Taigi, pagarba vaikui ir požiūris į vaiko orumą padaro GKK kitokią nei kitos katechezės.

Taip pat remiamės Marijos Montessori vizija, kad vaikas turi sugeriantį protą, kuris kaip kempinė absorbuoja viską vien būdamas aplinkoje, išgyvena jautriuosius periodus tvarkai, kalboms, trauką mažiems daiktams, tylai, judesiui, socialinių galimybių tobulinimui ir augimui ir dar daugiau – žinome, kad šiuo metu vaikas turi religinį pojūtį. Tai naujas psichologų mokslinių tyrimų, atradimas, kad vaiko religinis jausmas nėra racionalus, bet daugiau jausminio / emocinio lygio.

Taigi iš antropologinio taško požiūris į vaiką ir suaugusįjį yra kitoks. Suaugusysis nėra mokytojas, bet klausytojas, kuris klauso kartu su vaiku Dievo žodžio ir medituoja su vaiku. Jis turi labai svarbų vaidmenį skelbti Dievo žodį, paruošti aplinką, paruošti priemones, bet tuo pačiu metu turi išmokti būti stebėtojas, stebėti, o ne įteigti vaikams tiesas, skatinti ieškojimus, kviesti patiems artėti prie Dievo. Taigi, suaugusiojo vaidmuo atriume yra ir aktyvus, ir pasyvus.

Taip pat svarbu gerbti vaiko ritmą.

Katekizuoti – tai skelbti Dievo Žodį ir padėti jam pasilikti vaiko širdyje, ne aiškinant, ne klausimų – atsakymų forma.

Trečias dalykas tai, jog GGK organizuojama pagal vaiko amžiaus tarpsnius. Grupė vaikams, kurie yra jaunesni nei 3 metų, – tai pirmoji, kūdikių, grupė. Tiems vaikams būdingas ypatingas jautrumas. Kita grupė – 6–9 metų vaikai; jų poreikiai, rūpimi klausimai jau kiti. Trečioji grupė – 9–12 metų vaikai. Nuo 12 metų jie yra pasirengę tęsti tikėjimo kelionę nebe atriumo bendruomenėje, o kartu su suaugusiųjų bažnyčia. Baigdami 12-uosius, jie jau pažįsta liturgiją ir Raštus, yra gavę krikščioniškąją formaciją ir tikrai gali rengtis Sutvirtinimui. Visa tai Gerojo Ganytojo katechezę daro išskirtinę. Vaikai, dalyvavę atriume mūsų parapijoje, įsitraukę į kitą religinę veiklą labai išsiskirdavo iš bendraamžių. Atrodė, lyg jie jau turi kažkokias atviras ausis, supranta visai kitaip. Vienas kunigas sakydavo, kad GGK yra krikščionybės abėcėlė.

Ar lengva pradėti dirbti su GGK? Jei taip ar ne, paaiškinkite kodėl.

Reikia įdėti daug darbo, kad pradėtum dirbti su GGK. Priemones, kurių mums reikia, turime patys pasigaminti. Katecheto paruošimas, kad galėtų pradėti dirbti su vaikais I lygio atriume užima bent 90 mokymosi kursuose valandų. Taip pat kitų darbo stebėjimas, savo darbo albumo sukūrimas – taigi daug darbo reikia atlikti, kad pradėtum dirbti su atriumu, nes tai labai jautrus ir svarbus darbas. Turime būti pasiruošę tai daryti.

Kiek laiko GGK būdu dirbama Jūsų šalyje? parapijoje?

Katechezės vystymasis buvo skirtingas skirtingose šalyse. Kai kuriose plėtėsi labai stipriai – kaip Meksikoje ir JAV. Daugiau nei 1000 atriumų. Aš nežinau, kiek vaikų juos lanko. Bet, tarkime, Vokietijoje Gerojo Ganytojo katechezė auga labai lėtai. Mes nežinome kiek tiksliai atriumų turime, manau, gal septynis.

Mano parapijoje yra vienas atriumas, kurį pradėjau 1989 metais. Tai buvo pirmasis atriumas Vokietijoje.

Katechezė vykdoma mūsų bendruomenėje, tačiau tai ne kažkas, į ką labai atkreipiamas dėmesys – tai kažkas paslėpta. Nors visiems katalikų tėvams toje 3–6 amžiaus grupėje siunčiame pakvietimus ateiti į atriumą (dažniausiai apie 100 šeimų), visiems parašome, tačiau gauname atsakymą gal iš septynių tėvų. Gal iš penkių. Taip būna.

Gal jie nežino kas tai yra?

Manau, tai ir todėl, kad jie nežino, kas tai yra. Bet šiais laikais ir šiaip labai sunku pakviesti tėvus kur nors vakarais. Prieš 20 metų buvo viskas paprasčiau, nes mamos nedirbdavo. Bet dabar jos dirba ir vakarais bei savaitgaliais nebeturi laiko. Yra tiek daug visko, ką reikia padaryti, ši papildoma pastanga ateiti, pamatyti, kažką tokio daryti kainuoja daug. Mes išsiunčiame pakvietimus tėvams ateiti, vienas gal iš šimto ateina. Taip, tai mūsų realybė, tačiau visai kitokia realybe Slovėnijoje. Slovėnijoje darbas auga ir auga.

Dvasininkų požiūris ir pagalba

Iki šio momento tikriausiai neesame įdėję pakankamai pastangų pristatyti mūsų darbą vyskupui. Dauguma kunigų, su kuriais kalbėjausi – tarkim, du mūsų parapijoje – buvo labai palaikantys. Pirmasis, kuriam dirbant pradėjau (darbą atriume), labai palaikė GG katechezę. Jis mėgo šį mūsų darbą, rašydavo man savo patirtis, buvo įsimylėjęs katechezę – prisiimdavo iniciatyvą skelbti bažnyčioje ir kviesti tol, kol tėvai ateidavo. Ir jis pats ateidavo į susitikimus su jais, todėl ir jauni tėvai ateidavo.

Tai labai svarbu, ar ne?

Labai svarbu! Šis kunigas man sakydavo, jog vaikai, kurie ateina į GGK mūsų parapijoje, kai jie nueina į tikybos pamokas, tai būna taip, lyg jie jau turėtų atviras ausis, atrodo, jog jie supranta visai kitaip nei kiti vaikai, jis sakydavo: „Matau, jog jie turi „patirtinį žinojimą.“ Dar jis sakydavo, kad GKK tai yra krikščionybės abėcėlė.

Tačiau kitas kunigas mums sakė: „Dirbkite savo darbą.“ Jis niekada neateidavo į susitikimus. Kunigas turėdavo tiek užsiėmimų, jog darbas su vaikais nebūdavo toks svarbus. Džiaugdavosi, jog mamos tuo užsiima, tačiau nesuprasdavo, kad darbas su vaikais yra svarbiausias, visko pagrindas...

Mus palaiko karmelitės, Dievo Meilės misionierės, kurios (dirba šiuo būdu) ir meldžiasi už katechezę. Jos kaip paukščiai, kurie ją skleidžia. Palaiko ir vienuolės uršulietės Slovėnijoje.

Kitokia situacija Vienoje, Austrijoje. Ten kardinolas Christophas Schönbornas vertina GG katechezę, palaiko, vyskupija duoda mums pinigų kursams. Net paskirtas kunigas, kuris dalyvauja vyskupijos liturginėje komisijoje ir yra perėjęs pirmo, antro ir dabar eina trečio lygio kursą. Šis kunigas sakė, jog tai labai svarbus darbas.

Kokių sunkumų iškyla dirbant?

Pagrindiniai sunkumai kyla dėl suaugusiųjų – tėvai ir mamos neturi laiko atvesti vaikus į atriumą, neturi laiko ateiti į susirinkimus, kad sužinotų apie katechezę. Tėvai, kadangi dirba tiek daug, dažnai praranda ryšį su Bažnyčia.

Be to, kunigai nėra mokomi seminarijose pažinti religinį vaiko potencialą, jie nežino apie jį, nemoka dirbti su vaikais.

Taip pat mūsų materialistinė visuomenė – irgi sunkumas, vaikai nėra sunkumas. Jie mėgsta katechezę.

Ar svarbu, kad Bažnyčia pamatytų vaiką, pakeistų požiūrį į vaiką?

Svarbu, kad Bažnyčia atvertų akis į lobius, kurių turi vaikai. Kolumbijos vyskupas buvo vienas iš kunigų vienoje Bogotos parapijoje, kurioje buvo atriumas. Jis pamėgo katechezę. Suprato, koks svarbus šis darbas su vaikais. Vėliau, tapęs vyskupu, kunigų seminarijoje pristatė programą kunigams, kuri vadinasi „Kaip suformuoti kunigo širdį“. Aš sutikau kai kuriuos seminaristus, kurie, pasirinkę šį kursą, yra labai laimingi, kad vyskupas sudarė šią programą seminarijoje. Vyskupas tai daro tokiu būdu: antradieniais atvyksta katechetas ir visą dieną yra vedamas katechezės kursas kunigams seminarijoje. Tarkime, gal visą dieną apie Dievo karalystės palyginimus. Ir likusioji programa – liturgija, teologija, viskas, ką kunigai tada daro, būna susieta su GG katecheze. Visus metus. Kas savaitę. Jie kartą per savaitėje turi GG katechezę.

Ar katechezė keičia šeimą?

Esu įsitikinusi, jog tai vyksta, nes mokymai pakeičia patį katechetą, tad pakeičia ir šeimas. Tačiau darbas su šeimomis yra būtinas. Turime atrasti būdų, kaip įtraukti (į ši metodą) šeimas, kaip įtraukti žmonas būti katechetėmis, vyrus, vaikus, tai labai svarbu.

Atriumo įrengimas ir darbo kokybė – ar tai susiję?

Kokybė visada priklauso nuo to, kokį kambarį gaunate. Aš savo parapijoje turiu koplyčią, kuri yra po pagrindine bažnyčia. Tai labai gera vieta GGK. Svarbu, kad kunigai, parapijos suteiktų katechetams vietas, kur būtų galima dirbti, nes pastatyti atriumą ir vėliau išardyti atima tiek daug energijos ir laiko; daugelis katechetų turi tai padaryti. Be galo svarbu, kad dirbančiam katechetui būtų suteikta vieta. Tačiau tai parapijos ir kunigo sprendimas.

Ar rekomenduotumėte Gerojo Ganytojo katechezę kitiems? Kodėl?

Rekomenduočiau GKK išbandyti visiems, nes tai labai padeda atnaujinti ne tik vaikų tikėjimą, bet ir mamų, tėvų, katechetų, kurie išgyvena šią patirtį ir gali augti santykyje su Jėzumi Kristumi, kas yra pagrindinė GKK misija – augti santykyje su Jėzumi, atrasti vis daugiau Jo meiles ir ja gyventi.

Kristina Jakelienė