Ką išgyvena vyrai po skyrybų ? – klausia skaitytojas V. L. iš Kauno rajono.

 Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

Lietuvoje kasmet išsiskiria 8–9 tūkstančių šeimų. Tiek pat laisvų vyriškių pasijunta nevaržomi įsipareigojimų. Kone visi jie skyrėsi, nes buvo nesuprasti, nemylimi ir skriaudžiami. Dauguma jų ieško supratimo, todėl sutinka moterį, pasiryžusią gydyti jų širdies žaizdas. Apie 20 proc. registruojamų santuokų – antrosios.

Visgi, neretai vyras nesugeba įvertinti moters, norinčios tapti jo drauge, jausmų. O moteris nesupranta, kodėl išsiskyręs vyriškis neskuba link jos siūlomo jaukaus namų židinio. Todėl geresnis skyrybų sukeltų išgyvenimų suvokimas būtų naudingas ir jam, ir jai.

JAV psichoterapeuto R.Johnsono duomenimis, per pirmus metus po ištuokos kas ketvirtas išsiskyręs vyras patyrė depresiją. Tie, kurie išgyveno ištuoką lengviau, galėjo remtis emocinių ryšių nutraukimo patirtimi, kurią įgijo 5–7 vaikystės metais, silpnėjant emociniam ryšiui su motina. Jei sutariantys tėvai juo rūpinosi, jis nuo jų nėra liguistai priklausomas, tad ir savo šeimos iširimą jis sugebės lengvai išgyventi bei greičiau sukurs naują emocinį ryšį su kita moterimi.

Ištuokos stresą patiriantis žmogus jaučia įtampą. Tai veikia jo mąstymą, todėl toks vyras būna išsiblaškęs, pradeda save pernelyg kritiškai vertinti.

Beveik pusė išsiskyrusių vyrų vėl veda ar užmezga pastovų ryšį su moterimi per pirmus penkis metus po ištuokos. Penktadalis tai padaro tik po dvidešimties ar daugiau metų po ištuokos.

Pastovaus naujo emocinio ryšio nesugeba užmegzti vyrai, kurie buvo patenkinti savo šeimyniniu gyvenimu, o ištuoka jiems buvo netikėta. O jei ir paauglystėje jie nemėgo bendraamžių kompanijos, artimai bendravo su motina, tai nuo ištuokos streso jie neatsigaus bent dešimt dvidešimt metų.

Išsituokdamas vyras tikisi surasti rūpestingą, gražią, seksualią ir jaunesnę už buvusią žmoną moterį. Jis svajoja apie įstabius sekso nuotykius. Kasdienybė paprastai būna daug blankesnė. Naujoji pažįstama nežino visų jo įpročių, kaprizų, todėl į juos ir neatsižvelgia.

Po pusantrų metų po ištuokos jau nebedžiugina, kai niekam nereikia atsiskaityti už savo poelgius ir laiką, o vis labiau vargina nesutvarkyta buitis. Žlugdančių postūmių – persivalgyti, daugiau išgerti, vengti darbo – niekas nekontroliuoja, o valios juos suvaldyti neretai pritrūksta. Atsakomybę už šeimą pakeičia atsakomybė už patį save, ir ne kiekvienas gali ją prisiimti. Be to, šiuo laikotarpiu šeimyniniai barniai jau primiršti, o malonūs prisiminimai ryškesni, todėl net du trečdaliai išsiskyrusių vyrų ima manyti, kad buvusi žmona patrauklesnė nei draugės.

Artimus santykius su drauge sunku sukurti vyrui, kuris emociškai susietas su kita moterimi, nes nesugeba atsiriboti nuo buvusios žmonos. Emocinė priklausomybė gali pasireikšti nesugebėjimu savarankiškai tvarkyti savo buitį, atsakyti už save. Tada ieškoma ne mylimosios, o globėjos.

Su panašiomis problemomis susiduria visi išsituokę vyrai, tačiau, jei per pusantrų arba dvejus metus po ištuokos vyras vis dar aiškinasi, kodėl buvusi žmona pasakė taip, o ne kitaip, jei vis dar neranda laiko išpakuoti iš buvusių namų iškilmingai išsineštų daiktų, neišmetė raktų nuo buvusio buto – tai liudija, kad emociniai ryšiai su buvusia šeima ilgai nenutrūks, o naujo artimo ryšio neužmegs.

Įvertinęs savo priklausomybę nuo buvusios šeimos jis galėtų pamėginti išsiaiškinti savo svajones ir įvertinti, kokia tikimybė, kad jos taps realybe. Taip pat apsispręsti, ar nori naujų įpareigojančių santykių, ar geriau jausis vienas. Jeigu jis tai padarys ir pakeis savo emocinę būseną – veikiausiai pradės gyventi įdomiau ir įveiks skyrybų sukeltą traumą.