Rimo Dovydėno pieš.

Visi bijo užsikrėsti koronavirusu. Kaip atsikratyti kasdienės įtampos užsidarius namuose?“ – klausia skaitytoja Laima iš Kauno r.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis.

Dabar visi bijo užsikrėsti koronavirusu. Karantino sąlygomis esame priversti užsidaryti namuose. Daugeliui tai didelė permaina, sukelianti stresą. Nyderlanduose, vienoje laimingiausių šalių pasaulyje, populiari „Niksen“ idėja, skatinanti laikas nuo laiko pasitraukti iš profesinių, socialinių lenktynių, atsisakyti kovų, laimėjimų, įtampos ir tiesiog nieko neveikti. Laikas, kai ramiai geriame žolelių arbatą, pro langą žiūrime į lėtai plaukiančius debesis ar skraidančius paukščius, o mintys nebesprendžia problemų, padeda atsipalaiduoti, būti savimi.

Šią „Niksen“ idėją verta prisiminti karantino dėl koronaviruso metu. Tai gali būti įtampos, nerimo ir laukimo, kada vėl galėsime pulti prie darbų, arba atsipalaidavimo ir ramybės laikas, kai galima klausytis muzikos, megzti, skaityti ar ką nors daryti neskubant, nesiekiant puikaus rezultato.

Skubėti, produktyviai dirbti įpratusiam šiuolaikiniam žmogui bent iš pradžių gali būti sunku sustoti – nieko neveikti jam nuobodu. Jis pyksta kai lieka pats su savimi. Vis dėlto, gali pasiguosti, kad betikslis laikas, gyvenimas be griežtų darbotvarkės planų irgi naudingas. Psichologiniai tyrimai patvirtino tai, ką liudijo ir gyvenimiška patirtis – kūrybinių profesijų žmonės laisvalaikiu mieliau renkasi savitą laiko „sustabdymą“, gali tiesiog žiūrėti į židinio ugnį ar meškerės plūdurą. Toks atsiribojimas jiems leidžia naujai pažvelgti į vėliau sprendžiamus uždavinius.

Kai žmogus neužimtas veikla, nesutelkia dėmesio į ką nors konkretaus, jis gali giliau suvokti gyvenimą, patį save. Psichologai siūlo pernelyg įsitempus ar susirūpinus atlikti ramybės pratimą. Tam tereikia atsipalaiduoti, kelioms minutėms išjungti telefoną. (Karantino metu veikiausiai tokių minučių rasti bus labai lengva).

Tuo metu ramiai gulint ar sėdint užmerkiamos akys ir mintyse stebimas dėmesio judėjimas. Jis gali nukrypti į aplinką – garsus už lango, skersvėjį, šviesą; kūno pojūčius – kvėpavimą, pulsą; tai, kas vyksta mūsų galvoje – mintis, prisiminimus, vaizdinius. Atliekant šį pratimą užduotis labai paprasta: įsivaizduokite, kad esate tylos ir ramybės centre, iš ten stebite dėmesio judėjimą, ne stabdote ir ne greitinate šį procesą, o vien tik stebite. Jei dėmesys kiek ilgiau išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į praėjusios vasaros prisiminimą, tik konstatuojate, pasakote sau: „Vis dar galvoju apie tą prisiminimą“. Ir nieko daugiau. Nereikia mėginti ką nors sau įteigti. Užtenka tik stebėjimo.

Baigus pratimą dažnai nustembama, kiek daug minčių, pojūčių, vaizdų pralėkė, ir pastebima, kad jos lėkė vis lėčiau, protas rimo, netgi kelios pratimo minutės ramino.

Taip nutinka todėl, kad nesutelkus dėmesio į ką nors konkretaus aktyviau veikia smegenų dalys, atsakingos už vaizduotę. Darbingo gyvenimo etapo kaitaliojimas su ramybe ir atsipalaidavimu neišjungia mūsų pasąmonės, kuri ir per nuobodų neveiklumą ieško, vėliau mums pasiūlo netikėtų sprendimų, naują požiūrį. Todėl labai tikėtina, kad susitaikę su apribojimais ir ramiai sulaukę karantino pabaigos rasime naujų galimybių.