„Kai mūsų mylimai krepšinio komandai vėl išsprūsta taip arti buvusi pergalė ar rinkimus vėl laimi mums nesimpatiškas politikas, savo jausmus išreiškiame nevartotinais aukštuomenėje bei spaudoje žodžiais, kurie žodyne įvardijami kaip keiksmai. Pagal savo formą ir turinį keiksmažodžiai gali būti ir gana švelnūs. Galbūt jie reiškia ką nors daugiau?“ – teiraujasi Florentas iš Vilniaus.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Pasak etnografo R.Brascho, susižeidęs, išsigandęs mūsų protėvis išsižiodavo iš skausmo ar pykčio ir išstumdavo pirmuosius žodžius. Jų reikšmę lengva numanyti. Anot jo, kalba prasidėjo nuo šūksnių, panašių į keiksmažodžius. Kadangi moterys ramiau leido laiką beveik saugioje oloje, tad keikėsi rečiau. Šio paveldėto malonumo, tarsi dar vieno vyriškumo požymio, vyrai neatsisako ir pakeitę kailius bei ietį į smokingą ir kompiuterį. Mažiau originalus požiūris, bet irgi tarsi mokslinis – keiksmažodžiai atsirado vėliau, kai besipešantys pirmykščiai žmonės suvokė, kad neverta skaldyti, tegu ir priešininkui, galvos, o saugiau išlieti pyktį žodžiais. Taip keikimasis – kova be fizinių nuostolių – tapo svarbiu genčiai išlikti. Bendruomenė, išmokiusi savo narius keiktis, turėjo geresnes perspektyvas, nei ta, kurioje ginčai vis dar buvo sprendžiami kuokomis.

Šiandieninė keiksmų prasmė visiems aiški. Jie skirti neigiamam požiūriui išreikšti. Jeigu ką nors pavadinsime žemo intelekto, menkų gebėjimų žmogumi, toks vertinimas bus lengvai suvokiamas.

Įdomiau įsigilinti į kurių nors intymesnių kūno dalių ar smagių seksualinių veiksmų paminėjimą. Pasakę „Eik tu į ausį“, vargu ar ką įžeisime. Bet pasiuntę į kitą kūno angą, į moteriškų lyties organų sritį, tikrai susilauksime nemalonumų. O kuo gi nusikalto ši kūno vieta? Norint tai suprasti, tereikia įsivaizduoti, kad iškeiktasis ten ir atsidūrė. Tai reiškia, kad jis dar nėra gimęs. Senovės žmogaus logika paprasta – negimęs, tai tas pat, kaip miręs. Todėl kažkada šis palinkėjimas buvo mirtį prišaukiantis užkeikimas.

Vyriškas lyties organas irgi dažnai minimas keiksmuose. Keikiamajam siūloma užimti poziciją, kurioje keikiantysis galės su juo santykiauti ar nuolankiai paglamonėti keikiančiojo intymias vieteles. Besikeikiantis paprastai apie jokius seksualinius santykius nė negalvoja. Jis tik skelbia savo pranašumą. Žmogbeždžionių bandose silpnesnis patinas, užpultas stipresnio, neretai demonstruoja patelės, leidžiančios su ja santykiauti, pozą. Tada stipresnysis suvokia, kad jo pranašumas pripažintas, ir nebepuola. Kai kurie civilizuotų žmonių keiksmai bent jau žodžiais atkartoja šią situaciją. Be to, šie keiksmai yra kaip grasinimas – ir senovės Tailande, ir Amerikos indėnų gentyse, ir Lietuvos įkalinimo įstaigose vyras, kuriuo buvo seksualiai pasinaudota, yra niekinamas tų, kurie juo naudojosi.

Daugelyje kalbų – rusų, vengrų, rumunų, kinų, suahili – besikeikiantis praneša, kad turėjo lytinių santykių su iškeiktojo motina. Pažodinis kiniško šio tipo keiksmažodžio vertimas: „Tu – mano sūnus.“ Regis, nieko nemalonaus tokiam tvirtiniame neįžvelgsime. Tačiau gentyje, kurią valdė vyresnio amžiaus vyrai, vieno iš jų priskyrimas tiems, kurie dar nesubrendo, be abejo, buvo rimtas įžeidimas.

Lygiai taip pat įžeidžiai skamba pareiškimas, kad iškeiktasis yra kalės sūnus ar kilęs iš kalės (lenkiškas keiksmažodžio variantas – „kalės kraujo“). Voverė, triušis, ežys ir daug kitų gyvūnų tokiame kontekste neminimi. Gal kalę mininčius keiksmažodžius tiktų įrašyti į kultūros paveldą, nes jais keiksmų kolekciją praturtino Žečpospolitos bajorai. Tuo laiku vertingos veislės medžioklinį šuniuką dvarininkas kartais paliepdavo krūtimi išmaitinti baudžiauninkei. Todėl apšaukiantis ką nors „kalės vaiku“ iš tikro pareiškia, kad pats yra kilmingas šlėkta, o iškeiktasis – žemiausio sluoksnio valstietis. Suprantama, po tokio įžeidimo belieka griebtis kardų.

Įvairių tautų nenormatyvinė leksika skiriasi. Jos jėga priklauso ne nuo pažodinio turinio, o nuo numanomos emocinės prasmės, sąsajų su draudžiamais, nepriimtinais poelgiais. Visuomenėje, gerbiančioje tikėjimą (Italijoje, Ispanijoje), įspūdingiausi keiksmai siejami su dieviškumu, šventaisiais. Jei aukštai vertinama švara ir higiena (Vokietija, Japonija), įžeisti galima paminėjus, kad iškeiktajam šių savybių trūksta. Kraujomaišos su seserimi ar broliu paminėjimas bus baisus įžeidimas Naujojoje Gvinėjoje.

Protingiausiai keikiasi eskimai. Gal ir Lietuvoje gyvenimas pasikeistų, jeigu keiksmuose rečiau minėtume seksualinius įvykius ar lyties organus, o pradėtume vartoti baisiausią eskimų įžeidimą: „Tu nemoki dirbti“?