Kuo skėras cibulynė, rasalynė e šmakals? Tikras žemaitis iš karto pasakys, kad „cibulynė – ontruos veseles deinuos dūšeles atsegaivems“, „rasalynė – kūtių sriobelė“, „šmakals – vasaras sekmadeinių sreibals“. Mažiau žemaičių kulinarijos pavelde išmanantiems tie skirtumai sunkiai suvokiami…

Išskirtinės, tik Žemaitijos virtuvėje, sriubos (srėbalai) atsirado nuo karaliaus Vytauto Didžiojo laikų, kai jis leido Lietuvoje apsigyventi žydams, o tie anuomet pradėjo prekiauti silkėmis.

Visos trys sriubos – cibulynė, rasalynė ir šmakals – yra ruošiamos vienodai, tik skiriasi jų priedai (ingredientai).

Seniausia yra cibulynė, kuri būdavo patiekiama antrą vestuvių dieną iš pat ryto pagirioms. Ruošiama iš silkės, virinto vandens ir svogūnų. Žemaitiškai cibulis reiškia svogūną.

Cibulynei reikės:

silkės 4 vnt.,

svogūnų 2 galvučių,

po 1 arbatinį šaukštelį druskos ir cukraus,

maltų juodųjų pipirų pusės arbatinio šaukštelio,

acto 9% 100 ml.,

šalto virinto vandens 2 litrų,

šviežių krapų – 10 gramų,

svogūnlaiškių – 30 gramų.

Senovėje silkes su galvomis išdarinėdavo, nukirpdavo pelekus ir uodegas, išmesdavo vidurius ir žiaunas. Ikrus arba pienius palikdavo kitiems patiekalams. Odos nelupdavo. Taip paruoštas silkes įvyniodavo, dažniausiai –keliais sluoksniais, į laikraščius ir kepdavo duonkepėje ant žarijų. Žuvį laikant ant žarijų, neturi sudegti popieriaus sluoksnis ant silkių.

Nelikus duonkepių, kepdavo virtuvinėse viryklėse ant žarijų.

Mūsų dienomis silkės išdarinėjamos, nulupama oda, atskiriami silkių filė nuo nugarkaulio, ketinėje keptuvėje silkių filė be jokių riebalų kepinama tol, kol suyra.

Svogūnus supjaustyti plonais pusiau griežinėliais, o juos – į smulkius kvadratėlius.

Keptas silkes ir svogūnus sudėti į puodą ir su šakute gerai viską išmaigyti.

Tada supilti atšaldytą virintą vandenį ir palikti per naktį, kad gerai išmirktų ir sumištų silkė su svogūnais. Iš ryto supilti actą, pagardinti druska, cukrumi, maltais juodaisiais pipirais, smulkiai supjaustytais krapais ir svogūnlaiškiais.

Cibulynė stalan patiekiama ne lėkštėse, bet keraminiuose dubenėliuose su atskirai duodamomis karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis. Žemaitijoj beveik visuomet tą pačią dieną buvo gaminamas ir kastinis. Nuo to, kaip greit kastinis susisuka, gaspadinės spręsdavo apie jaunųjų gyvenimą – ar lengvai klosis, ar sunkiau…

 Rasalynei reikės visko to paties, ko ir cibulynei, išsyrus:

silkės 4 vnt.,

svogūnų 2 galvučių,

po 1 arbatinį šaukštelį druskos ir cukraus,

maltų juodųjų pipirų pusės arbatinio šaukštelio,

batvinių rasalo 1 litro,

šalto virinto vandens 1 litro,

šviežių krapų – 10 gramų,

svogūnlaiškių – 30 gramų.

Kūčių vakarienei į tradicinę cibulynę žemaičiai pildavo vadinamąjį batvinių rasalą.

Jį pagamindavo taip: išvirtus burokėlius užpildavo vandeniu, įmesdavo duonos riekę ir šiltai laikydavo, kol surūgdavo. Klebonų gaspadinės į rasalynę dar pridėdavo plonais pusiau griežinėliais supjaustytų raugintų burokėlių. Žemaitijoje gyvenę dvasininkai rasalynę per Kūčių vakarienę be jokio pasididžiavimo valgydavo su karštomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.

Šmakalui reikės:

silkės 4 vnt.,

svogūnų 2 galvučių,

po 1 arbatinį šaukštelį druskos ir cukraus,

maltų juodųjų pipirų pusės arbatinio šaukštelio,

ne kefyro, bet tikro kaimiško riebaus rūgpienio 2 litrų,

šviežių krapų – 10 gramų, svogūnlaiškių – 30 gramų.

Žemaitijoje sekmadienio pietums būdavo ruošiami ne šaltibarščiai, o šmakalas. Viskas ruošiama kaip cibulynei, tik vietoje vandens pilamas tikras riebus kaimiškas rūgpienis, bet jokiu būdu ne tarybiniais laikais atsiradęs kefyras.

Šmakalas patiekiamas keraminiuose dubenėliuose su atskirai duodamomis garuojančiomis bulvėmis, išvirtomis su lupenomis.

Visi iš proto kraustysis, ragaudami cibulynę poniškai – patiektą keraminiame dubenėlyje su paskrudinta pyrago riekele ir paskrudinta svogūno pusele.

Straipsnis – iš žurnalo “Žemaitija vakar, šiandien ir rytoj”.