R. Dovydėno pieš.

 „Rudenį vėl bus renkamas Seimas. Kartais atrodo, kad nėra už ką balsuoti. Ne vienas pažįstamas, nedalyvavęs ankstesniuose rinkimuose, ir vėl neis balsuoti. Gal pasekti jų pavyzdžiu?“ – klausia Ramūnas K. iš Saldutiškio.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

Jau ir žiniasklaidoje paplitusi sąvoka „nebalsuojantis rinkėjas“ yra gana paradoksali, nes apima dvi viena kitą neigiančias savybes. Tikslesnis tokios rinkėjų grupės apibūdinimas – piliečiai, nesinaudojantys rinkimų teise.

Nors visame pasaulyje gausėja demokratinių rinkimų, per kiekvienus iš jų piliečiai turi apsispręsti ne tik kokią partiją ar kandidatą jie nori palaikyti, bet ir balsuoti ar ne. Netgi senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse nuo ketvirtadalio iki trečdalio rinkėjų nedalyvauja rinkimuose. Jeigu balsuojančiųjų skaičius priartėja prie 75–80 proc., sakoma, kad rinkėjų aktyvumas buvo didelis. Lietuvoje rinkimų teise nesinaudoja beveik pusė visų rinkėjų.

Išsamiai apklausus kone 100 tūkst. JAV rinkėjų, paaiškėjo, kad svarbiausi požymiai, lemiantys aktyvumą rinkimuose, – išsilavinimas ir amžius. Be to, santuoka irgi didina balsavimo tikimybę. Pakartojus tyrimą devyniose demokratinėse šalyse, duomenys sutapo.

Šiuos faktus galima sieti ir su psichologine balsavimo motyvacija. Jeigu pažvelgtume į balsavimą kaip į tradiciją ir veiksmą, kuris patrauklus nuolat jį kartojantiems ir jo prasmę suprantantiems žmonėms, būtų aišku, kodėl vyresni ir labiau išsilavinę žmonės balsuoja aktyviau negu jaunesni ir turintys menkesnį išsilavinimą.

Svarbu: minėtas tyrimas atskleidė, kad jei tarp rinkėjo vertybių vyrauja materialinės gerovės siekis, jo politinis aktyvumas mažėja, t. y. rinkėjai, kurie nepriklausomai nuo gaunamų lėšų siekia vis didesnių pajamų, mažiau domisi viešuoju gyvenimu ir rečiau balsuoja rinkimuose.

Nebalsavimą gali lemti ir nuolat išgyvenamas nusivylimas. Panašūs jausmai psichologijoje apibūdinami anomijos terminu. Ją rodo asmens nuomonė, jog lyderiai yra nutolę, abejingi žmonių reikmėms; požiūris, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama, o dorovinės normos – atgyvenusios ir nebegalioja; įsitikinimas, kad pasaulis yra nesaugus, o tarpasmeniniai santykiai neužtikrina paramos; gyvenimo beprasmybės jausmas.

Tokia daugelį negatyvių patirčių apibendrinanti jausena skatina atsiribojimą nuo visuomenės ir jos politinės sistemos. Pastaruoju atveju valdžia nepatenkintas rinkėjas pasirinkimu nebalsuoti patvirtina asmeninę poziciją, kad nebesitiki permainų, paneigia savo politines galimybes ir pozityvių permainų perspektyvą.

Dalyvavimas rinkimuose grindžiamas bent minimaliu politiniu pasitikėjimu ir viltimi, kad balsas bus sąžiningai įskaitytas, o išrinktas politikas atstovaus skelbtoms politinėms nuostatoms. Jei politinio pasitikėjimo trūksta, nuosekliai nedalyvaujama ir politinėje veikloje – nebalsuojama. Deja, tenka priminti, kad partijomis ir Seimu pasitiki mažai Lietuvos piliečių.

Išvada aiški: dalis rinkėjų domisi politiniu gyvenimu, dalyvauja politikų diskusijose, bando projektuoti valstybės ateitį. Kita, veikiausiai didesnė, rinkėjų dalis politika domisi tik kartais, jaučia, kad nesupranta politinio vyksmo, todėl pradeda į jį gilintis arba vadovaujasi pernelyg bendromis nuostatomis. Šiai grupei priklausantys rinkėjai palaipsniui atsiriboja nuo politinės informacijos ir galiausiai nuo politinės veiklos – balsavimo.

Nesugebėdami analizuoti politinės situacijos, rinkėjai balsuoja už labiau reklamuojamą politiką, naują populizmą, ir išrenka kandidatus, neturinčius net teorinių galimybių įgyvendinti jų lūkesčių, taip dar kartą sau patvirtindami, kad pagrįstai nepasitiki politikais. Tokių rinkėjų itin daug Rytų Europoje.

Psichologinės savybės: jiems būdingas didesnis agresyvumas, neviltis ir bejėgiškumas. Visa tai galiausiai pasireiškia nebalsavimu arba kitokiu protestu – balsas atiduodamas už politiką, prisistatantį politinės sistemos priešu ir žadantį sparčias pozityvias permainas. Kadangi jų nesulaukiama, praėjus keleriems rinkimams aprašytas rinkėjo tipas, nuosekliai elgdamasis, visai nustoja balsuoti.

Asmenybės ugdymo specialistų gausėja kaip ir žmonių, kurie nori būti laimingesni. Apibendrinant „laimės mokymus“ Šveicarijoje ir Vokietijoje paaiškėjo – žmonės, pradėję domėtis visuomenės reikalais ir balsuoti, pasijuto svarbesni ir laimingesni.