„Artėja prezidento rinkimai. Įsijungę internetinę paiešką, iš karto rasime bent trisdešimt tekstų, įvardytų kaip klausimas: „Kokio prezidento reikia Lietuvai?“ Kokia jūsų nuomonė?“ – klausia skaitytojas Romas iš Biržų r.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Savalaikis klausimas, įdomios diskusijos, o artėjant rinkimams jų bus dar daugiau. Šiai diskusijai galima pasiūlyti ir dar vieną, kol kas mažai svarstytą požiūrį. Jei manysime, kad prezidentas – ne antgamtinė būtybė, valdanti tik jai vienai paklūstančias galias ir turinti pasirūpinti visų mūsų gerove, o žmogus, dirbantis sunkų ir atsakingą darbą, tai turėtume pasiaiškinti, koks tai darbas. Akivaizdu, kad išskirtinis, tačiau ir išskirtinį darbą galime priskirti prie kurios nors profesijų grupės.

Žymus psichiatras J.Hollandas yra pasiūlęs asmenybės ir darbo suderinamumo teoriją. Jo nuomone, visą begalinį profesijų pasaulį įmanoma suskirstyti į šešias dalis. Jose veikia realistinis tipas, teikiantis pirmenybę fizinei veiklai (pvz., stalius, šaltkalvis), tyrinėtojo tipas, kuriam patinka mąstyti ir suprasti (pvz., matematikas, astronomas), socialinis tipas, norintis ir gebantis padėti kitiems (pvz., mokytojas, socialinis darbuotojas), meniškas tipas, kuris renkasi neapibrėžtą, kūrybinę veiklą (pvz., tapytojas, muzikantas), konvencionalus tipas, teikiantis pirmenybę taisyklių reguliuojamai, griežtai organizuotai, vienprasmiškai veiklai (pvz., buhalteris, banko kasininkas) ir iniciatyvus tipas, t. y. energingas, pasitikinti savimi, siekiantis paveikti kitus ir pakeisti aplinką.

Visi profesionalai verti pagarbos. Nėra blogų ar gerų tipų, nėra blogų ar gerų darbų. Sunkumų pačiam dirbančiam asmeniui ir aplinkiniams kyla, kai žmogus atsiduria ne savo vietoje, kai meniškų polinkių žmogui tenka nešioti plytas, ar realisto tipui, norinčiam ką nors padaryti savo rankomis, –vadovauti globos įstaigai.

Žmonės geba keistis ir prisitaikyti, gali nustebinti save ir kitus atskleisdami nuslopintas, nepanaudotas savybes. Kita vertus, būtų neprotinga lipti į lėktuvą, kurį pilotuos žmogus, mėginantis išsiaiškinti, ar nebijo aukščio.

Šiuo metu turime keturis rimtesnius pretendentus (Arvydą Juozaitį. Gitaną Nausėdą, Ingridą Šimonytę, Saulių Skvernelį), ketinančius „vairuoti“ Lietuvą. Ir dar daug antraeilių, kuriuos irgi būtų įdomu aptarti, bet viename straipsnyje visko neapžvelgsi.

Kandidatų ketverte gana aiškūs jau minėtų profesinės veiklos tipų atstovai. G.Nausėda, I.Šimonytė, S.Skvernelis yra artimi konvenciniam tipui, kurį J. Hollandas apibūdina kaip prisitaikantį, be vaizduotės, nelankstų. Ir iš tiesų keistai skambėtų apibūdinimai: netvarkingas bankininkas, kūrybiška buhalterė, originalus policininkas.

A.Juozaitį tiktų priskirti iniciatyviam tipui. Šio tipo atstovai gali vesti kitus, pasiūlyti platesnį požiūrį, naujus sprendimus.

Prezidentais buvo renkami įvairių asmenybės tipų atstovai. Gal net labiau nei profesinis tipas jo vaidmenį lemia kraštui kylantys uždaviniai. Jei kam atrodo, kad Lietuvoje viskas beveik gerai ir tereikia laikytis nustatytų taisyklių, jie turėtų balsuoti už konvencinio tipo kandidatą. Jei kas mano, kad atėjo laikas permainoms, kad reikia ieškoti naujų kelių ir galimybių, turėtų į prezidentus rinkti iniciatyvaus tipo žmogų.