R. Dovydėno pieš.

„Ateinančiais 2019 metais numatomi net treji rinkimai – Lietuvos savivaldybių merų ir tarybų, Lietuvos Respublikos prezidento bei Europos Parlamento. Visi svarbūs ir įdomūs, politikams gera proga manipuliuoti rinkėjais, o rinkėjams – galvoti savo galva. Kokie jūsų pamąstymai šia tema?“ – klausia Jonas S. iš Kauno r.

Į klausimą atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis.

Matomos dvi labai aiškios tendencijos. ES bandoma kurti kaip federacinę ar net unitarinę valstybę, o visi, kurie nepritaria tokiai krypčiai, vadinami euroskeptikais. Kita kryptis – ginamas nacionalinių valstybių suverenumas, stiprėja tokios politinės jėgos kaip „Alternatyva Vokietijai“, „Fidesz“ partija Vengrijoje.

Kaip, remdamiesi istorine patirtimi, galėtume vertinti dabartį ir planuoti ateitį? Žinome kelis žmonijos dvasios pakilimo laikotarpius. Antikinė Graikija sukūrė mokslą ir meną, kurie daro įtaką ir šiandieninei visuomenei. Renesanso Italija taip pat smarkiai paveikė Europos dvasią ir kultūrą. Stipriausia vakarietiška valstybė JAV buvo kuriama ne pagal monarchijos, o pagal valstijų sąjungos modelį. Kai besiriejantys miestai, konkuruojančios valstijos sugebėdavo susivienyti, pasiekdavo išskirtinių pergalių ir sukurdavo gerovę.

O kas ištinka imperijas? Jas kuria griežtos moralės žmonės, kurie sunkiai dirbdami ir kovodami sukuria stiprią valstybę. Tačiau aplink jos sienas telkiasi barbarai. Imperijos vadovai bando juos prijaukinti ir papirkti, arba, šiuolaikiškai kalbant, integruoti. Tokios politikos pasekmės visada tokios pačios – barbarų vadas surengia žygį į imperijos sostinę, užima valdžią ir po tamsos bei vargo šimtmečių prasideda naujas civilizacijos ciklas.

Istorinio vyksmo nuoseklumas aiškus, pasikartojęs ne vieną kartą. Esminis klausimas – kodėl barbarų žygis pasiseka? Todėl, kad nebelieka ginančiųjų valstybę. Dar turi atsirasti įtakinga grupė, kuriai nebesvarbi valstybė. Romoje tai buvo latifundijų (didelė privati žemės valda, įsigyta perkant praskolintas arba konfiskuotas žemes, – red. past.) savininkai, Lietuvoje – magnatai.

Istorija nesikartoja, bet joje galima rasti analogijų. Šiandien jų daug. Ryškiausia – oligarchijos, didžiųjų korporacijų siekis išsaugoti atgyvenusias ekonomines struktūras. Todėl moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o viduriniosios klasės pajamos santykinai mažėja. Tokia tendencija būdinga ir Lietuvai, kurioje bankas, valdantis keleto milijardų vertės turtą, sumoka porą tūkstančių eurų metinių mokesčių, o jo darbuotojas tampa pretendentu į šalies prezidentus. Seimo narys gali „kilniai“ atsisakyti atlyginimo, gaudamas milijonines pajamas sumokėti 1,5 proc. mokestį ir įsigyti namus Ispanijoje. Todėl šiandien pagrindine mokesčių, išlaikančių modernias valstybes, mokėtoja tapo vidurinioji klasė, kuri yra ir svarbiausia nacionalinės valstybės atrama.

Akivaizdi interesų priešprieša sukelia ir akivaizdų idėjų konfliktą, kurio ryškiausias pasireiškimas – bandymai ardyti tautinę savimonę. Ko reikia tarptautinėms korporacijoms ir oligarchams? Jiems reikia lojalaus korporacijai ar paklusnaus oligarchui ir godaus vartotojo. Taip pat jie siekia pašalinti apribojimus, susijusius žmonių ir gamtos išnaudoju.

Esminis veiksnys, ribojantis korporacijas ir oligarchus, reguliuojantis jų veiklą, yra tos visuomenės, kurioje jie veikia, tautinė arba konfesinė savimonė.

ES šalyse konfesinei savimonei beliko antraeilis vaidmuo. Krikščionys jau švenčia Kalėdas ne kaip religinę, bet kaip pramogų šventę, o drauge pramogauti mielai sutinka ir musulmonai bei japonai. Tuo pat metu nuolat bandoma nuvertinti tautinius dorovinius autoritetus, juos keisti multikultūriniais, bet, anot filosofo F.Nietzsche‘s, niekada neišgyvens tauta, kuri savo istoriją mato kaimyno akimis.

Griaunant tautinę savimonę apribojamos nacionalinių valstybių galios. Tai ardo visų mūsų gerovę, atima prasmę ir neleidžia pasiturimai gyventi. Veikiausiai teiginys „neleidžia pasiturimai gyventi“ kam nors pasirodys svarbesnis už kitus. Šio teiginio paaiškinimas paprastas: politinė valdžia, pataikaujanti korporacijoms ir oligarchams, ignoruodama visuomenės interesus kuria jiems privilegijas. Viduriniąją klasę apginti galėtų stipri nacionalinė valstybė. Dar geriau tai padarytų tokių valstybių sąjunga. Todėl griaunamos nacionalinės valstybės, todėl vietoj jų sąjungos peršama federacija, pataikaujanti oligarchijai ir negalinti pasipriešinti kitoms kultūroms.

Lietuvai labai reikia modernios, nacionalines valstybes jungiančios ES, tokia sąjunga būtina ir Europos išlikimui. Todėl nacionalistai yra didžiausi ES rėmėjai. Jie – tikrieji ES entuziastai, kurie kovos, kad ES nebūtų paversta federacine valstybe, modernia imperija, ir taip neleis žlugdyti Europos, gins jos vertybes.