R. Dovydėno nuotr.

„Vieni rinkimai baigėsi, kiti artėja. Kokios politiko savybės lemia jo sėkmę rinkimuose?“ – klausia skaitytojas Romas iš Kėdainių r.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Lietuvoje daugybė žmonių nori dalyvauti politikoje. Štai į savivaldybių tarybas buvo užregistruoti 12 635 kandidatai, o laimėjo dešimt kartų mažiau – tie, kuriuos būtų galima pavadinti politiniais lyderiais. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktas tyrimas rodo, kad didžiausią įtaką pasirinkimui balsuojant už kandidatą turi jo asmeninės savybės (68,1 proc.) ir kandidato žinomumas (46,3 proc.). Tėra tik keletas procentų rinkėjų, skaitančių partijų programas ir pasirenkančių, už ką balsuoti pagal politinių idėjų analizę. Todėl politiniai lyderiai daro ir dar ilgai darys įtaką Lietuvos visuomenės gyvenimui.

Kaip ta lyderystė reiškiasi? Psichologijos mokslas išskiria kelias lyderių rūšis. Demokratinėje visuomenėje charizmatiškas lyderis dažnai tampa simboliu, suvienijančiu politines pastangas. Toks lyderis yra dorovės ir ydų, ateities ir praeities, draudimų ir laisvės, o apibendrinant – gėrio ir blogio simbolis. Taip piliečiai išvengia būtinybės savarankiškai spręsti apie politinį vyksmą. Perduoti sprendimo teisę ekspertui, pavyzdžiui, advokatui ar medikui, yra racionalu – juk savo srities specialistas sėkmingiau spręs mūsų problemas. Politinio lyderio veikimas platesnis, tačiau ir jis padaro aiškesnes šiuolaikinės visuomenės ekonomines, socialines problemas, kurios skirtingai aiškinamos net profesionalų: ekonomistų, sociologų, istorikų.

Simbolinis charizmatiško lyderio veiklos pobūdis kliudo giliau pažinti jo asmenybę. Gausu teiginių, kad charizma – įgimtas, neprognozuojamas ir net sunkiai pažįstamas reiškinys. Charizmatiško politiko lyderystė remiasi pageidautinos ateities ir savo paties, kaip tokios ateities pažado, vizija.

Politiniam lyderiui svarbu pasiekti tokį statusą, kuris leistų jam siūlyti savus vertinimus. Nuolat skelbdamas dabarties vertinimus bei ateities prognozes, politikas patvirtina savo informuotumą, o drauge ir įtaką, formuoja savo atstovaujamai idėjinei krypčiai palankią nuomonę ir pasiekia, kad faktai, nederantys prie jo siūlomo visuomenės padėties vertinimo, būtų laikomi antraeiliais.

Vizijai sukurti politikas gali pasamdyti viešųjų ryšių specialistus, tačiau skelbti viziją, ją propaguoti turi pats. Žmonės taps jo sekėjais tik tuomet, jei tikės politiko vizija ir pasitikės juo pačiu. Pasitikėjimas yra vienas svarbiausių politinės lyderystės veiksnių, lemiančių politiko karjerą. Politikas siekia pasitikėjimo, taip pat, kad jo požiūris būtų besąlygiškai priimtas anksčiau, nei siūlomi veiksmai duos patikrinamus, išmatuojamus rezultatus. Todėl patikimumas yra svarbi politiko įvaizdžio dalis, o patikimumą patvirtinančios psichologinės savybės ir elgesys yra charizmatiško lyderio ryšio su sekėjais prielaida.

Dabar Seimu pasitiki tik 5–10 proc. žmonių. Taigi, Lietuvoje stokojama charizmatiškų lyderių, o vietoje jų bandoma konstruoti „stipraus“ politiko įvaizdžius. Neretai stiprumas interpretuojamas primityvokai arba tiesmukai – prilyginamas fizinei jėgai, bandant asocijuotis su galinčiu apginti, demonstruojančiu niūrų ryžtingumą, sportinius ar panašius gebėjimus. Tokie įvaizdžiai pastebimai skiria Lietuvos bei kitų posovietinių šalių politikus nuo Vakarų valstybių, kurių demokratinėse visuomenėse vertinamos diskusijos, o lyderiai šypsosi leisdami suprasti, kad sieks kompromiso.

Dar yra situacinė lyderystė, kai lyderis derinasi prie grupės ir nukreipia jos veiklą.
Yra ir daugiau lyderių  variantų – štai „kelio – tikslo“ lyderis savo grupei padeda suvokti savo tikslą ir keliauti to tikslo link.