R. Dovydėno pieš.

„Per artėjančius rinkimus planuojama siūlyti dvi Konstitucijos keitimo idėjas – dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo ir dvigubos pilietybės. Daugelis žmonių nėra apsisprendę, kaip balsuoti, nes nežino, ką šie pokyčiai duotų Lietuvai“, – rašo Rimantas iš Varėnos r.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Siūlomos dvi Konstitucijos keitimo idėjos – Seimo narių skaičiaus mažinimo ir dvigubos pilietybės. Kaip ir dera sūriui spąstuose, iš pirmo žvilgsnio abi jos atrodo patrauklios.

Dauguma Lietuvos žmonių tiki, kad Seimas yra labai brangus, o dar blogiau – visų jų bėdų priežastis. Susirūpinusiems tuo tiktų priminti, kad Seimo biudžetas 2018 m. buvo 30 mln. eurų, Vyriausybės – 14, o prezidento institucijos – 5,5. Susirūpinusieji Seimo brangumu nekalba apie Seimo narių padėjėjų skaičiaus mažinimą, nors gerai žino, kad tai tik slaptai viešas partijų finansavimo būdas. Jie nekalba ir apie Seimo kanclerio biuro, Stenogramų skyriaus, Dokumentų valdymo skyriaus, Seimo televizijos ir panašių darinių mažinimą. O jei dar prisimintume skubiai įkurtas Seimo pirmininko pavaduotojų pareigybes, kurių kiekviena kainuos per 100 tūkst. eurų, sunku patikėti nuoširdžiu rūpinimusi taupymu.

Dvigubos pilietybės siūlymas daug pavojingesnis, bet apie jos prasmę diskusijos irgi nevyksta. Vis dėlto sunku nepastebėti, kad dvigubos pilietybės entuziastai nesidomi, ko trūksta užsienyje gyvenantiems lietuviams, kokios paramos jiems reikia. Todėl irgi galime abejoti šios idėjos šalininkų nuoširdumu. O tada lengvai įžvelgsime ir svarbiausią, nutylėtą, referendumo dėl dvigubos pilietybės motyvą – atimti iš suverenios tautos tiesioginio valdymo teisę.

Šiandien surengti referendumą Lietuvoje itin sunku, tą, beje, puikiai supranta dvigubos pilietybės referendumo rengėjai siūlydami balsuoti kelias dienas.

Reikalavimai referendumui labai išaugo, tiek surinkti parašus, tiek sukviesti balsuotojus tapo pernelyg sunku. Viena politinio „abejingumo“ priežasčių – daug žmonių išvyko į užsienį ir menkai dalyvauja politiniame Lietuvos gyvenime. Jei manysime, kad užsienyje gyvena arti milijono lietuvių ir sugretinsime šį skaičių su 15–20 tūkst. balsuojančiųjų rinkimuose, tai turėsime padaryti išvadą – dar labiau padidinus tokių politiškai neaktyvių piliečių skaičių, pasekmės bus akivaizdžios. Tauta galutinai praras ir taip jau sunykusią suvereno teisę į tiesioginę demokratiją, praras galimybę uždėti apynasrį valdžiai, nebegalės spręsti svarbiausių tautos gyvenimo klausimų referendumu.

Taigi abu mums peršami siūlymai turi tą patį tikslą – sumažinti tautos suverenitetą.

Lengva numanyti – jei kas praranda dalį valdžios, kažkas tą dalį įgyja. Gal oligarchai, gal Briuselio biurokratai, bet tikrai aišku, kad valdžios galios neliks niekieno.

Tikėtina, kad ne vienam šis tekstas pasirodys tolimas kasdienybei, kurioje apstu retai kada kasdienėje kalboje vartojamų žodžių – konstitucija, suverenas, oligarchai.

Jiems reikia priminti laimės ekonomikos tyrimų išvadas – laimingesnių, patenkintų gyvenimu žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė ir sparčiau turtėja. Viena pasitenkinimo gyvenimu sąlygų – pasitenkinimas valdymu, pasitikėjimas valdžia. O pasitenkinimas valdymu auga, jei piliečiai jame dalyvauja. Čia tiktų prisiminti Šveicariją, kuri daugumai lietuvių yra labiausiai sektinos šalies pavyzdys, prisiminti, kad joje daugiausia tiesioginės demokratijos, ir užduoti retorinius klausimus – kiek tokios demokratijos beliko Lietuvoje, kiek jos liks po siūlomų „patobulinimų“, ar lietuvių tauta norės menkinti savo teises, norės atsiduoti „geriau žinančiųjų“ valiai?