Raugintos daržovės, ypač kopūstai,neabejotinai naudingi sveikatai. Seniau žmonės kopūstus raugdavo vėlyvą rudenį statinėse, tačiau dabar jų galime užsiraugti net ir viduržiemį mažesnėse talpose – emaliuotame kibire ar stiklainyje.

Raugintuose kopūstuose gausu vitaminų A, B, C, K, PP, mikroelementų: kalcio, magnio, cinko, kalio ir fosforo. Jie pasižymi uždegimą slopinančiu, antibakteriniu, skausmą malšinančiu, antivėžiniu, imunitetą stiprinančiu poveikiu, gerina virškinimą. Juose esančios natūralios rūgštys valo žarnyną, šalina toksinus. Rauginti kopūstai normalizuoja cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje. Jie puikiai tinka kenčiantiems nuo sulėtėjusios medžiagų apykaitos, cukrinio diabeto.

Raugintų kopūstų sultys ne prastesnės nei patys kopūstai. Jas reiktų gerti sergant diabetu, tulžies pūslės uždegimu, ateroskleroze, esant nutukimui. Jas tinka maišyti su pomidorų sultimis santykiu 1:1. Šis skystis padeda nėščiosioms, kai kamuoja nemalonioji toksikozė. Vyrai irgi neturėtų vengti šio gėrio: rūgštymas puikiai tinka prostatos veiklos profilaktikai ir padeda išsaugoti potenciją iki gilios senatvės.

Kopūstų raugti negalima per pilnatį – jie bus minkšti, rūgštūs ir neskanūs. Geriausias metas raugimui – delčia arba jaunatis. Ypač skanūs kopūstai būna paraugti aštuntąją Mėnulio jaunaties dieną.

Beje, kopūstų raugimas suartina šeimą. Visuomenininkė Milda Bliumenzonienė labai gražiai aprašo, kaip jos šeimoje būdavo raugiami kopūstai: „Yra darbai, kai vyras ir moteris turi dirbti kartu… Kitaip darbas nenusiseka. Mano tėtė buvo įsitikinęs, kad skaniai kopūstus gali užraugti tik vyras. Tuomet jie būna tvirti, traškūs, neturi blogo kvapo, balti ir visada švelniai rūgštaus su vos juntamu saldumu skonio. Bet koks gi rauginimas be moters, o jeigu ir vaikai tame dalyvauja, tai dar ilgiau kopūstai gardūs išsilaikys. Taigi, mamai būdavo skiriami vieni darbai: kopūstų nuvalymas, morkų skutimas, spanguolių paruošimas, druska, cukrus, kmynai, kad švytėtų kibiras,kad skambėtų grūstuvė. O tėtės darbas – paruošti bačką, kuri buvo statoma jau rūsyje, bet darbas vykdavo virtuvėje. Kai viskas paruošta, tėtė mazgoja rankas,ima šiečkarnią,stato ant taburetės kibirą ir pradeda darbą. Man tai buvo lyg koks orkestras, kai visi instrumentai žino savo įstojimo tvarką. Taip ir mes su mama žinojom, kada kuri ką daryti turi. Lipame visi į rūsį,pirmieji supjaustyti kopūstai gula bačkos dugne. Mama barsto morkas ir uogas, man patikėti kmynai, o druska ir cukrus griežtai priklauso tėtei. Tik jis žino mierą, kiek ko reikia. Ir taip visa nemaža krūva kopūstų pamažėl (šiukštu skubėti) atsiranda bačkoje. Visa tai vyksta labai rimtai. Tėtė sakydavo, kad jei prie kopūstų būsi susipykęs, paniuręs, ar blogai kaip kitaip nusiteikęs, arba nuklydęs mintimis nuo to, ką darai – gero kopūsto nelauk. Taigi, mūsų kopūstai visada būdavo kaip tėtės sumanyti. O man džiaugsmas didžiausias dėl to, kad ir pačios darbelio įdėta ir mama būdavo labai švelni, ir tėtės žydros akys spindėdavo kažkokiu pasitenkinimu. Darbą tėtė užbaigdavo sakiniu: „Žiūrėk Stase, kad man nosies prie kopūstų nekaišiotumei, negrūstumei, nebadytumei ir akmenų nekilnotumei. Kai reiks nuplauti, aš tau pasakysiu. Dabar jau mano reikalas ragauti ir visa kita“.Kas visa kita – man jau nerūpėjo. Bet kopūstų dėjimo dienos man prisimena tokios pat šviesios ir gaivios kaip ir patys baltagūžiai kopūstai.“

Parengė Virgina Šukytė