R. Dovydėno pieš.

Juokelis arba reali tikrovė: Lietuvos provincijos miestelis. Krizė: nėra darbo ir pajamų. Į vietinį viešbutį atvyksta užsienietis. Duoda 100 eurų savininkui ir teiraujasi, ar gali apsistoti. Savininkas siunčia kambarinę aprodyti kambarius, o pats bėga pas mėsininką, atiduoda jam 100 eurų, kuriuos buvo skolingas ir siūlo toliau bendradarbiauti. Tas mielai sutinka ir su 100 eurų skuba pas santechniką, kad būtų sutvarkytas vandentiekis. Pastarasis įjungia vandenį ir neša 100 eurų į viešbučio barą, kuriam skolingas už gimtadienio šventę. Tuo metu užsienietis apsisprendžia keliauti toliau, atsiima savo 100 eurų ir išvažiuoja. Tačiau krizės miestelyje nebėra.

Komentuoja Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Visada yra kokių nors bendruomeninių darbų, tačiau bendruomenė ne visada turi pinigų sumokėti už juos profesionalams, užtat visada esama žmonių, kurie įstengtų tai padaryti. Jiems irgi turi būti atlyginta. Bet jiems galima atsilyginti ne pinigais, o paslaugomis ar kitais jiems būtinais dalykais. Tai ir yra esminis laimės ekonomikossiūlomaspokytis, keičiantis laisvanoriškos, labdaringos, bendruomenei reikalingos veiklos pobūdį ir pagerinantisne pinigais, o paslaugomis atlyginamąkūrėjų gyvenimą. Šis pokytis suteikia žmonėms, laikomiems „problemiškais“, „remtinais“, socialinę vertę, leidžia jiems pasijusti naudingais.

Tradicinė ekonomika žmones vertina pagal pajamas ir vartojimą. Todėl žmonės nuolat įvertinami kaip rinkos dalyviai ir „atmetami“, nes yra per jauni, per seni, nepakankamos kvalifikacijos ir pan., kad gautų darbą ir galėtų naudoti daiktus, dažnai skirtus tik vartotojo prestižui padidinti. Bet tai nereiškia, kad „netinkami“ darbo rinkai negali atlikti naudingo vaidmens. Todėl reikia infrastruktūros, kuri leistų bet kam atlikti darbus, reikalingus bendruomenei, nes kiekvienas tikrai turi kažką, ką galėtų duoti, ir jei tai daro, bendruomenė tampa laimingesnė bei turtingesnė.

Tokioje bendruomenei naudingų veiksmų sistemoje šalia finansinio atlygio už darbą turi atsirasti „laiko pinigai“ ar „laiko kreditai“, t. y. laiko, skirto bendruomenės poreikiams tenkinti, apskaita ir galimybė keisti vienas paslaugas į kitas paslaugas ar vertes. Toks mainų modelis, kuriame naudojama „valiuta“ yra laiko vienetas, ne tik kuria gerovę, bet ir stiprina socialinius ryšius, palaiko bendruomeniškumą, kelią visuomenės laimės lygį. Laiko banko nariai uždirba „laiko kreditus“ už kiekvieną valandą, kurią praleidžia padėdami kitiems bendruomenės nariams, ir gali juos panaudoti savo labui, o „bankai“ dirba koordinuodami sandorius. Pirmasis laiko bankas buvo įkurtas 1998 metais. Nuo to meto laiko bankų praktika sparčiai plinta, nes jie palaiko kaimynystės atnaujinimo, sveikatos gerinimo, visą gyvenimą trunkančio mokymosi, įprastinių savanoriškų veiklų, aplinkos saugojimo ir kitas bendruomenei svarbias veiklas.

Poreikių tenkinimas tarpusavio paslaugomis atkuria bendruomenės ryšius, sustiprina ją ir šeimas. Ši sistema leidžia asmenims ir bendruomenėms tapti savarankiškesnėmis ir itin efektingai veikia ekonominių sunkumų laikotarpiais, nes leidžia bent iš dalies nuo jųatsiriboti.