Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Laimė = psichikos sveikata

„Teko girdėti samprotavimų, kad laimingi gali būti tik kvailiai. Vis dėlto būtų įdomu sužinoti, koks laimės ir psichinės sveikatos ryšys, kiek nuo visuomenės psichinės sveikatos priklauso gerovė. Ką apie tai mano psichologai?“ – klausia Tadas Grinevičius iš Klaipėdos.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Lietuvos politikai vis dar mano, kad turtingą ir laimingą ateitį sukurs didesnis bendrasis vidaus produktas. Daug kas jais patiki. Todėl retai kada sakoma: svarbiausias politikų uždavinys – sukurti kuo daugiau laimės. Deja, Lietuvoje laimės statistikos vengiama, tokio rodiklio nerasime statistinėse ataskaitose apie padėtį šalyje. Tenka remtis tarptautiniais tyrimais. Bene išsamiausiai laimės reikšmę pristato „Raportas apie pasaulio laimę“. Jame nemažai mokslu pagrįstų faktų, kuriuos pravartu apsvarstyti.

Tyrime atkreiptas dėmesys į psichinę apklaustųjų būklę. Paaiškėjo, kad pasitenkinimas gyvenimu, laimė yra tvirtai susiję su ja, bendra subjektyvi gerovė reiškia ir gerą psichinę būklę. O psichinės būklės sutrikimai dažnai sukelia stipresnį nepasitenkinimo, nelaimės jausmą nei nedarbas ar net skurdas.

Surinkę ir susisteminę duomenis apie BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksą, raporto autoriai atliko matematinius skaičiavimus, ieškojo, kuris veiksnys labiausiai mažino laimę (skurdas, nepakankamas išsilavinimas, nedarbas, vienišumas, fizinė ir psichinė sveikata). Netikėta išvada – didžiausią galią pakeisti žmogaus laimę turi būtent psichinė būklė. O gal nėra ko nustebti? Nes net 22 proc. pasaulio žmonių šiandien galima diagnozuoti stipresnę ar silpnesnę depresiją arba nerimą. Be to, tokių žmonių skaičius auga.

Vienų numatyta, o kitiems netikėta išvada – norint kurti laimingą visuomenę, pirmiausia reikia pasirūpinti jos psichine sveikata. Antai „panaikinus“ neturtą JAV, BNL indeksas išaugtų 1,7 proc., o pagerinus visuomenės psichinę sveikatą – 5,6 proc. Panašūs rezultatai gauti apžvelgus Australijos ar Jungtinės Karalystės duomenis, analizuojant ekonomiškai silpnesnės šalies, pvz., Indonezijos, duomenis.

Matant išskirtinę psichinės sveikatos įtaką visuomenės laimės lygiui dera paklausti: „Kiek lėšų reikėtų jai pagerinti?“ Laimės ekonomikos pagrindas – tai bandymai susieti gyvenimo kokybę (šeimą, išsilavinimą, socialinę apsaugą ir pan.) su išlaidomis ir nauda. Todėl raporto autoriai paskaičiavo, kiek pinigų reikėtų, norint pakeisti vieno skurstančio, bedarbio, beraščio ar ligonio padėtį. Taigi siekiant ištraukti žmogų iš skurdo Jungtinėje Karalystėje reikėtų išleisti 180 tūkst. svarų, iš nedarbo – 30 tūkst. svarų, suteikti išsilavinimą – 100 tūkst. svarų, o išgydyti depresiją ar nerimą reikėtų mažiausių sąnaudų – 10 tūkst. svarų. Tačiau net ir šioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje psichinė sveikata nėra nei visuomenės, nei sveikatos apsaugos sistemos prioritetas.

Požiūrio, kad teisė į psichinę sveikatą ir gerovę yra svarbi laimės prielaida, niekas neginčija, tačiau modernių šalių sveikatos apsaugos sistemos vis dar orientuotos ne į laimės kūrimą, o į ligų gydymą; ne į priežasčių, o į pasekmių šalinimą. Todėl ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos sistemos biudžeto, o dvasinės gerovės, kuri būtina laimės sudėtinė dalis, kūrimas ar atkūrimas dažnai net neminimas tarp sveikatos politikos tikslų, tai suvokiama kaip individualios problemos. Toks požiūris ignoruoja akivaizdžius faktus – visuomenės savijauta gali būti išmatuojama, o nuolatiniai matavimai gali tapti ir tikslingesnės pagalbos pagrindu.

Lietuvoje nėra nei matavimų, nei jais pagrįsto veikimo. O tai lemia išskirtinai didelius ekonominius nuostolius. Aptariant tik ribinius atvejus, kurie susiję su gyvybės praradimu, pastebėtume, kad depresijos, savižudybės, alkoholizmas, narkomanija šiandien atskleidžia ne vienos šalies padėtį. Aiškiausiai ją parodo požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas, kuris yra ne mažiau, o gal ir labiau tikslus ekonominio išsivystymo rodiklis nei bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių skaičiavimais. Paprastai vidutinė žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe. Pagal tai Liuksemburgo piliečio gyvybė vidutiniškai įkainojama 5 mln. eurų, Švedijos – 2,4 mln., Portugalijos – 1 mln.. Lietuvos žmonės dar 2010 m. atliktoje apklausoje savo gyvybę įvertino 150–300 tūkst. eurų. Tikslesnių skaičiavimų šioje (kaip ir kitose su laimės ekonomika susijusiose) srityje neturime. Lygindamiesi su panašaus ekonominio lygio šalimis, galime manyti, kad Lietuvos piliečio kaina yra apie 500 tūkst. eurų ar daugiau.

Sugretinus šiuos skaičius su savižudybių skaičiais, tenka konstatuoti, kad dėl nepakankamo dėmesio žmonių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, Lietuvoje 9pačiais minimaliausiais skaičiavimais) nuo Nepriklausomybės atkūrimo bent vienų metų valstybės biudžetas prarastas dėl savižudybių. Pridėjus kitų su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir panašiai – susijusias problemas, šis skaičius veikiausiai siektų ir kelerių metų valstybės biudžeto dydžius. Išvada – arba esame išskirtinai turtingi ir galime švaistytis lėšomis, arba turėtume pripažinti, kad visuomenės laimės lygio, laimės ekonomikos principų nepaisymas sukelia didelius finansinius nuostolius.

 

Rekomenduojami video