Svarbiausias Kalėdų akcentas – eglaitė. Daugelis stabtelime ilgėliau pasvarstydami, kaip išsirinkti įspūdingiausią, ilgiausiai išsilaikantį ir akį džiuginantį medelį?

Pasiūla – nuo miško papratosios iki Arizonos kaibab

Atsakymą į šį klausimą, tikėtina, puikiai žino patyręs miškininkas bei „eglaičių ekspertas“ – Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokomojo medelyno vadovas Jonas Ravinskas. Jis pasakoja, kad eglaičių yra labai daug rūšių ir pastaraisiais metais prieškalėdiniu laikotarpiu rinka jų siūlo pačių įvairiausių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Didžioji dalis pirkėjų tradiciškai renkasi paprastąją eglaitę arba dygiąją, populiariai vadinamą sidabrine. Naujovė yra melsvaspyglės kaibab rūšies eglaitės. Jų sėklos renkamos JAV, Arizonos valstijoje. Daug šių eglaičių sėjinukų auginama kaimyninės Lenkijos medelynuose, iš kurių jų įsigyja ir Lietuvos augintojai. Žavi yra ir siauros formos, melsvoka spyglių apačia serbinė eglaitė, tačiau reikėtų žinoti, kad jos šakelės liaunos ir sunkesnių žaisliukų neišlaiko.

Panaši į serbinę ir baltoji eglė – tokia pat puošni, bet trumpesniais bei bukesniais, mažiau besibadančiais spygliais. Taigi ji puikiai tinka namams, kuriuose yra mažų vaikų. Taip pat trumpučiai, melsvoki, į visas puses pasišiaušę yra juodosios eglės spygliai. Tačiau šių eglaičių šakelės dar liaunesnės nei serbinių ir sunkiai išlaiko žaisliukus. Išrankesni žmonės pastaruoju metu renkasi ne tik eglaites, bet ir paprastąsias ar kalnines pušis. Jų privalumas tas, kad pušis šiltoje patalpoje ilgiau nenumeta spyglių.

Esu matęs papuoštų netgi gyvatšakių eglių. Tai skiepyti medeliai su vos keliomis į šonus tarsi gyvatės nusidriekusiomis šakomis. Žodžiu, kiek žmonių, tiek skonių“, – su šypsena pasakoja J. Ravinskas.

Pašnekovas pastebi, kad pastaraisiais metais vis didesnį populiarumą Lietuvoje įgyja Kalėdoms puošiami kaukaziniai kėniai. „Šie spygliuočiai pas mus masiškai vežami iš Danijos, Vokietijos, Pietų Lenkijos. Teko girdėti, kad ten medelynuose plušantys lietuviai vietoje atlyginimo neretai ima kėnius, atveža juos į Lietuvą ir parduoda didmenininkams. Iš tiesų kėniai labai puošnūs, gražūs, bet, deja, nemūsiški medžiai“, – apgailestauja miškininkas.

Pardavėjų žodžiuose – tik 20 proc. tiesos

J. Ravinsko nuomone, pastaraisiais metais išpopuliarėjęs į vazonus pasodintų eglaičių pardavimas – geras sumanymas, nes pirkėjams tai patogu. Tačiau pardavėjų aiškinimuose, esą tokį spygliuotį pavasarį bus galima pasodinti lauke ir jis toliau augs, tėra 20 proc. tiesos.

„Jeigu pardavėjas yra sąžiningas, jis turi būti tikras, kad eglaitė buvo auginta taip, kaip jai dera, t. y. kelis kartus persodinta į vis didesnį vazoną. Priešingu atveju medelio šaknys susisuka į kamuolį ir jis lauke tikrai negali prigyti. Be to, gali neprigyti ir tinkamai išauginta vazoninė eglaitė, jeigu bent dvi savaites ji yra išlaikyta šiltoje patalpoje. Mat medelis, pajutęs šilumą, per anksti atbunda iš žiemos miego ir ima leisti pumpurus. Todėl jį reikėtų laikyti vėsiai ir periodiškai laistyti. Jei žemėje nėra įšalo, eglutę galima į lauką persodinti ir žiemą. Tačiau tokiu atveju prie lauko sąlygų ją reikia pratinti palaipsniui, bent savaitę kasdien išnešant į šaltesnį orą vis ilgesniam laikui“, – aiškina J. Ravinskas.

Jis pastebi, kad vis dėlto dauguma parduodamų eglaičių į vazonus yra perkeltos tik prieš Kalėdas. Kadangi natūraliame grunte medelis auga plačiai, jį persodinant į vazoną tenka apkapoti šaknis. Tokiu atveju šansų, kad eglaitė prigis pavasarį persodinta atgal į gruntą, praktiškai nėra.

Brangu pirkti, sunku auginti

Miškininkas teigia nesistebintis tuo, kad kalėdinės eglaitės yra santykinai brangios, nes jų išauginimas reikalauja daug rankų darbo ir laiko.

„Daigyne pasėjus sėklą sėjinukas auga dvejus metus. Tada jį reikia persodinti ir auginti dar dvejus metus. Ir tik 30–40 cm aukštį pasiekęs keturmetis medelis perkeliamas į plantaciją. Pusantro metro aukštį jis pasiekia per 5–6 metus. Be to, auginimo metu reikia naikinti piktžoles, purkšti chemikalais nuo kenkėjų ir ligų, tepti repelentais nuo žvėrių ir svarbiausia – formuoti vainiką. O tai – kruopštus rankų darbas.

Rentabiliam dekoratyvinių augalų šeimos ūkiui pakanka 3 ha žemės. Eglutėms reikia skirti žymiai didesnį plotą. 1 ha jų išauginama 5–6 tūkst. Tačiau reikia nepamiršti to, kad derlius šiuo atveju imamas ne kasmet, o kas penkerius metus“, – pastebi pašnekovas.

Be to, pasak jo, eglaitės – sezoninė prekė. Gerai, jei augintojas vienus medelius pardavęs gali pasikirsti naujų. Bet paprastai medelynai kalėdiniam laikotarpiui ima ruoštis iš anksto, nes gali netikėtai prisnigti ir iki eglaičių su technika neprivažiuosi. O prieššventiniu laikotarpiu nekirstųjų nepardavus jas augintojui belieka išvežti į sąvartyną.

Tradicijos keičiasi ir į gerą, ir į blogą

J. Ravinsko teigimu, netgi įgudusia miškininko akimi praktiškai nėra įmanoma atskirti, kuri eglaitė buvo nukirsta, tarkime, prieš mėnesį, o kuri – prieš dieną ar dvi. Todėl jis pataria šeimoms savo gyvenamajame regione susirasti miškų urėdiją ar privatų medelyną, iš anksto ten nuvažiuoti, pasivaikščioti, išsirinkti medelį ir jį pasižymėti kortele, o artėjant Kalėdoms jį įsigyti. „Vakarų šalyse tokia tradicija gyvuoja jau seniai. Džiugu, kad pamažu ji atsiranda jau ir pas mus“, – kalba miškininkas.

Kartu jis pastebi ir dar vieną tendenciją – Lietuvoje populiarėjant įvežtiniams kėniams, mūsų šalies medelynai, auginantys paprastąsias egles, pardavimų rinkas sėkmingai randa Prancūzijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje.

Paklaustas, kaip kuo ilgiau įsigytą vazoninę ar nukirstą eglaitę išlaikyti nenubirusiais spygliais namuose, pašnekovas pateikia vienareikšmį atsakymą – ją reikia laikyti drėgname smėlyje arba pamerktą į vandenį.