FB nuotr./Roberto Patronaičio

Pasipriešinti, pavyzdžiui, Neries srovei gali tik profesionalūs plaukikai, todėl patekus į bėdą vandenyje reikėtų paprasčiausiai pasiduoti upės tėkmei ir irtis arčiau kranto, LRT RADIJUI sako hidrologas Juozas Šimkus. Anot Civilinės saugos valdybos atstovo Ernesto Trunovo, pirmasis ženklas, perspėjantis apie nelaimę, yra tai, kad kojomis nebesiekiate dugno.

Daugybę nelaimių lemia alkoholio vartojimas

Vien per praėjusį savaitgalį Lietuvos vandens telkiniuose nuskendo keturi žmonės. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos Gyventojų apsaugos organizavimo skyriaus viršininkas Ernestas Trunovas tvirtina, kad tokia padėtis nestebina – paprastai Lietuvoje kiekvieną vasaros savaitgalį tenka skaičiuoti nuskendusius žmones. Šiemet jų skaičius jau perkopė šimtą.

Kaip teigia Civilinės saugos valdybos Gyventojų apsaugos organizavimo skyriaus viršininkas E. Trunovas, statistika Lietuvoje išlieka beveik nepakitusi, nors po truputį gerėja. Per liepos mėnesį žuvo 98 žmonės, pernai šis skaičius tą patį mėnesį siekė 82. 2016 m. nuskendo 110 žmonių, 2014 m. – 114 žmonių.

„Sakyčiau, kad padėtis galbūt šiek tiek gerėja, bet nedaug. Norėtųsi didesnių ir greitesnių pokyčių. Nežinau, kiek mūsų rekomendacijos pasiekia žmones, kiek ta savisaugos kultūra gerėja. Turbūt tai yra ilgalaikis procesas. Reikia tam tikro laiko“, – svarsto E. Trunovas.

Kaip vieną iš pagrindinių priežasčių, kodėl įvyksta nelaimės, specialistas nurodo neatsargų žmonių elgesį. Jo aiškinimu, neretai tam įtakos turi ir alkoholio vartojimas, dėl kurio ne tik gali sušlubuoti sveikata, bet žmogus mažiau saugosi.

„Alkoholis sukelia įvairių bėdų. Gali ir sveikata sustreikuoti įbridus į vandenį ir staiga pakitus temperatūrai. Gali žmogus tiesiog neadekvačiai mąstyti ir pervertinti savo jėgas, nuplaukti per toli, nusilpti ir nesugebėti sugrįžti. Alkoholio paveikti žmonės linkę elgtis agresyviau ar neatsargiai“, – nurodo E. Trunovas.

Jis priduria – reikia turėti omenyje, kad kai kurie apsvaigę žmonės paskęsta ne paplūdimiuose, maudymuisi pritaikytose vietose, kur juos galėtų išgelbėti kiti poilsiautojai ar gelbėtojai, bet įvairiuose smulkiuose vandens telkiniuose ar netgi rezervuaruose, grioviuose. Specialistas akcentuoja, kad maudytis pavojinga bet kuriame telkinyje.

„Iš tikrųjų kiekvienas vandens telkinys gali kelti tam tikrą pavojų. Žiūrint vien į statistiką, matyti, kad žmonės skęsta visur: tiek tvenkinyje, tiek ežere, tiek upėje, tiek jūroje. Žinoma, visur yra sava specifika. Tarkime, upėje ir jūroje papildomas rizikos faktorius yra srovės. Pavojingas gali būti ir maudymasis nepažįstamoje vietoje“, – atkreipia dėmesį E. Trunovas.

Jo aiškinimu, srovė gali atnešti rąstų, per ledonešį gali būti sunešti akmenys, kurie tampa natūralia kliūtimi besimaudantiems žmonėms: „Iš tikrųjų reikia būti atsargiems prie kiekvieno vandens telkinio ir nepamiršti atsargumo taisyklių. Jeigu būdami vandenyje nebesiekiame kojomis žemės, jau esame rizikingoje situacijoje.“

Tos pačios nuomonės laikosi ir hidrologas Juozas Šimkus. Jo teigimu, tiek upėje, tiek jūroje susidaro vandens srovės, dėl kurių jose maudytis pavojingiau nei kitur: „Visų upių dugnas nėra lygus, nėra taip, kaip ežere, kuris tolygiai gilėja. Yra ir duobių, ir seklumų. […] Didžiausią pavojų kelia stipri srovė.“

Specialisto aiškinimu, upės krantuose srovė paprastai būna silpnesnė, o viduryje – stipresnė: „Turiu keletą skaičių, kad būtų lengviau įsivaizduoti. Neries upėje ties Vilniumi vidutinis srovės greitis yra apie 80 cm/s. […] Toliau nuo kranto srovės greitis gali siekti apie 1 m/s. Palyginimui, kai mūsų plaukikė Rūta Meilutytė pasiekė pasaulio rekordą krūtine, ji plaukė 1,56 m/s greičiu. Taigi prieš srovę gali paplaukti tik profesionalūs plaukikai. Mano nuomone, […] nėra šansų paprastam žmogui pakovoti su tokia stipria srove.“

Patekus į bėdą J. Šimkus rekomenduoja atsiminti – jeigu besimaudant upėje ar ežere jus pagavo srovė, derėtų jai pasiduoti: „Reikia nepanikuoti ir plaukti ne prieš srovę, o pasroviui ir po truputį artėti prie kranto. Mano nuomone, tai yra vienintelis logiškas išsigelbėjimo būdas, nes paplaukti prieš srovę nėra galimybių. […] Didžiausią pavojų žmogui kelia panika. Jeigu žmogus susitvardytų ir logiškai, blaiviai mąstytų, suprastų, kad reikia plaukti pasroviui ir po truputį artėti prie kranto. Plaukti stačiai į krantą, esant tokiai srovei, irgi sunku.“

Baudos gali padėti, tačiau svarbiausia prevencinė priemonė kita

E. Trunovas svarsto, kad situaciją galbūt galėtų gerinti baudų skyrimas taisyklių nesilaikantiems, nesaugiai besielgiantiems poilsiautojams: „Kiekviena savivaldybė yra nustačiusi saugaus elgesio vandenyje taisykles, kurios turi būti taikomos ir už kurių pažeidimus gali būti numatyta ir administracinė atsakomybė. Jeigu žmogus piktybiškai nesilaiko tos tvarkos ir nekreipia dėmesio į teisėtus reikalavimus, iš tikrųjų numatyta speciali procedūra. […] Ji galėtų būti taikoma, bendradarbiaujant su tarnybomis, policija, jeigu tie pažeidimai iš tiesų piktybiniai.“

Vis dėlto pašnekovas pripažįsta, kad realybėje poilsiautojai nubaudžiami retai, nors paplūdimiuose ir būna vykdomi reidai. E. Trunovo nuomone, dar vienu būdu išvengti nelaimės galėtų tapti tiesiog mokėjimas plaukti.

„Norisi pabrėžti, kad mokėjimas plaukti yra pati geriausia prevencinė priemonė. Jeigu žinai, kaip elgtis vandenyje, jeigu mokeisi plaukti, tave kažkas mokino, tu jau žinai, kiek gali nuplaukti, kaip elgtis, kaip nesielgti […]. Tai galbūt labiau priklauso ne nuo mūsų norų ir pageidavimų, o nuo esamos infrastruktūros, kuri dabar išlikusi mokyklose, mokymo įstaigose“, – sako E. Trunovas.

Jo teigimu, galima mėginti ieškoti išeičių ir, pavyzdžiui, vasarą vaikus plaukimo mokyti ežeruose ir tvenkiniuose. Kai kur tokios iniciatyvos organizuojamos jau dabar – vaikai plaukti mokomi ir stovyklose, ir per specialias akcijas. Be to, ugniagesių gelbėtojų mokykla yra parengusi specialią mokymo medžiagą pradinių ir vyresnių klasių moksleiviams.

Dėl užteršto vandens kalti ir besimaudantys žmonės

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėja Gražvydė Norkienė nurodo, kad 11 maudyklų iš 117 oficialių liepą neatitiko higienos normų. Tai nustatydami, specialistai tiria mikrobiologinį vandens užterštumą – tikrina, kiek vandenyje yra žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų.

„Yra Lietuvos higienos normoje „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ reglamentuota, kokios jų normos leidžiamos, kad dar būtų saugu maudytis. […] Kai nurodome, kad yra tarša, tai reiškia, kad šie parametrai viršija nustatytas normas. Laikoma, kad tai trumpalaikė tarša. Kol vanduo bus ištirtas pakartotinai, rekomenduojama tokiuose vandens telkiniuose nesimaudyti“, – sako G. Norkienė.

Jo aiškinimu, vandens užterštumą dažnai lemia oro sąlygos ir patys besimaudantieji. G. Norkienė pateikia pavyzdį – jeigu savivaldybė neprižiūri maudyklų pakrančių, per liūtį jose esanti tarša patenka į vandenį. Jeigu vanduo užterštas, jame besimaudantys žmonės gali susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis.

„Visų pirma, yra labiau pažeidžiamos grupės: vaikai, žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, vyresnio amžiaus žmonės, kurių imunitetas silpnesnis. Yra tikimybė, kad besimaudydami galime užteršto vandens gurkštelėti, jo gali patekti į akis, ausis. Tai sukelia infekcines ligas“, – sako G. Norkienė.

Ji pabrėžia – labiausiai sveikatai kenkia mikrobiologinė tarša, todėl į vandenį įmesta šiukšlė, maisto produktas paprastai negali vandens kokybės supaprastinti taip smarkiai, kad maudynės taptų pavojingos sveikatai.

„Žinoma, neturėtų būti pačiame vandenyje, paplūdimyje plūduriuojančių medžiagų, neturėtų būti dervų likučių, stiklo šukių. […] Rekomenduojama to nedaryti [nenaudoti prausiklių, šampūnų ir kitų panašių priemonių – LRT.lt], nes tai yra paviršiaus aktyviosios medžiagos, cheminės medžiagos. Nors yra paplūdimių, kuriuose leidžiama atsivesti augintinius, tačiau savo reikalavimuose, nustatytoje tvarkoje savivaldybės yra apibrėžusios, kad gyvūnai neturėtų būti maudomi.“

G. Norkienė atkreipia dėmesį, kad vandens kokybė tiriama ne tik 117-oje oficialių maudyklų, bet ir kitose, kurias gyventojai dažniau lanko. Tokių vietų priskaičiuojama dar apie 130–150.

Norint pasitikrinti, ar vandens telkinys švarus, galima užsukti į Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro internetinę svetainę. Informaciją apie vandens telkinių švarą savo interneto svetainėse paprastai skelbia ir savivaldybės. Taip pat tyrimų rezultatai turėtų būti iškabinti informacinėse lentose prie pačių vandens telkinių.

Pagal LRT RADIJO informaciją parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.