R. Dovydėno pieš.

„Kaip atsitinka, kad Lietuvoje ir visame pasaulyje siaučiant COVID-19 viruso pandemijai, mūsų visuomenėje atsiranda šią ligą neigiančių ar prieš skiepus nusistačiusių vadinamųjų antivakserių?“ – klausia Marija Pilypaitienė iš Molėtų.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Mūsų visuomenė remiasi tikėjimu žmonių protu. Protingi žmonės geriausiai žino, kam rinkimuose patikėti valstybės valdžią. Jie, tapę pirkėjais ar klientais, visada teisūs. Protingus sprendimus priimantį ir pagal juos gyvenantį žmogų ugdė, kritinio ir savarankiško mąstymo mokė ugdymo įstaigos bei universitetai.

Deja, psichologijos tyrimai šiuo gražiu pasakojimu abejoja. Jie įrodo, kad dauguma žmonių sprendimus priima vadovaudamiesi emocijomis ar išankstinėmis nuostatomis, o ne racionalia faktų analize. Savarankiškai mąstyti jiems sunku, todėl dažniau pasikliauja grupės nuomone. Tai nėra blogai. Šių dienų žinių visuomenėje pavieniai asmenys apie pasaulį išmano nepatogiai mažai. Praeito amžiaus herojus – tikras vyras – žinojo, kaip pataisyti buitinę techniką, suremontuoti namus. Dainose apdainuota jo gražuolė žmona mokėjo austi, siūti, megzti. XXI a. pavedėme tuo pasirūpinti specialistams, todėl gyvename maloniau ir turtingiau.

Istorikas Y.N.Harari šį reiškinį pavadino „žinojimo iliuzija“. Įsivaizduojame labai daug žiną, tačiau mūsų asmeninės žinios labai menkos. Taip yra dėl to, kad savomis laikome žinias, esančias kitų žmonių protuose. Pasaulis tampa vis sudėtingesnis, todėl žmonėms tenka pripažinti, kad jie nesupranta, kas vyksta. Nėra malonu aiškiai ir garsiai pasakyti „Neišmanau“. Daug smagiau tapti visažiniu ir nesuprantamus (nesuprastus) dalykus aiškinti multimilijardierių ir spec. tarnybų sąmokslu ar nepalankiu žvaigždžių išsidėstymu. Todėl žmonės, nesuprantantys apie mediciną ir biologiją, užtikrintai postringauja apie imunitetą, genus, vakcinas ir klastingus farmacininkus. Jie nujaučia, kad su žinančiu žmogumi nepasiginčys, todėl užsisklendžia panašiai (ne)mąstančių asmenų grupėje ir ieško ne faktų ar tyrimo duomenų, o jų nuomonę patvirtinančių sensacingų naujienų.

Ar padėtis pasikeistų suteikus visuomenei daugiau išsamios, mokslinės informacijos? Mokslininkai viliasi, kad taip nutiks. Gražios viltys vertingos pačios savaime. Tačiau jos retai kada pasiteisina, nes žmonių pažiūras dažniau lemia grupinis mąstymas, o ne savarankiški sprendimai. Pateikdami mokslinius faktus, prikišamai rodydami kvailumą, pokyčių vargu ar sulauksime, nes pasisakančių prieš vakcinavimą, teigiančių, kad COVID-19 tėra slaptos pasaulio vyriausybės sumanymas, statistinių duomenų lentelės nepaveikia. Kartais jų nepaveikia ir realybė, artimųjų liga, nes jiems svarbiau priklausyti „savų“ grupei, nuo kurios sunku atsiriboti, t. y. pradėti savarankiškai mąstyti.

Ką daryti? Dažniau prisiminti, kad kiekvienas atsako už savo kūno sveikatą. Tai, regis, prisimena daugelis, bet pamiršta atsakomybę už tai, kad jo smegenys nebūtų „plaunamos“. O tai prisiminus reikia pripažinti, kad patys visko ištirti neįstengsime. Kaip tik todėl privalome įvertinti informacijos šaltinius – interneto svetaines, televizijos laidas, asmenybes, į kurių balsą įsiklausome, o labiausiai žmones, su kuriais bendraujame. Galbūt jie labai simpatiški, bet ne visada pasižymi nuovoka ir žiniomis. Vertinti aštrialiežuvį tinklaraštininką ar feisbuko draugą – ir paprasta, ir sudėtinga, nes jaučiamės su jais susiję, tačiau nežinome, kokiais šaltiniais jie grindžia savo įžvalgas.

Negudru skirti dėmesį ir laiką prastos kokybės informacijai. O jei vis dėlto labai norisi nustebinti aplinkinius medicinos žiniomis, geriau remtis nors vienu nuobodžiu moksliniu straipsniu, o ne mylimos senelės prisiminimais, bendraklasio įžvalgomis ar sensacingo tinklalapio pranešimais.