R. Dovydėno pieš.

„Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – gera proga pamąstyti apie tautos kelią į laisvę. Ypač dabar, kai nuolat peršama mintis „Ne už tokią Lietuvą…“ – savo mintimis dalijasi skaitytojas Vladas.

Komentuoja Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės deklaraciją. Joje rašoma, kad „Lietuvos Taryba, būdama vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniuje vykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą“. Toliau deklaracijoje rašoma, kad Taryba, kurdama Lietuvos valstybę, prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos.

1918 m. vasario 16 d. paskelbiama Nepriklausomybės deklaracija, kurioje rašoma: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

1922 m. gegužės 15 d. išrinkti Lietuvos Steigiamojo Seimo atstovai irgi paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje rašė, kad „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, su etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.

1940 m. istorinis Lietuvos priešas vėl sunaikino Lietuvos valstybingumą. Tautos atsakas – 1941 m. lietuvių sukilimas prieš sovietinę okupaciją. Jo metu per Kauno radiją paskelbta nepriklausomybės atkūrimo deklaracija.

1944 m. vasario 16 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas paskelbė savo programinę deklaraciją „Į Lietuvių tautą“. Joje teigiama, kad politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudaryti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, kuris paskelbė, kad „suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Sovietų Sąjungos, nei dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusi, tik savarankiškų valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas“.

1949 m. vasario 10–20 d. Balandiškių ir Minaičių kaimuose (Radviliškio r.) įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu paskelbta nepriklausomybės deklaracija. Joje rašoma: „Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, skelbia, kad LLKS Taryba <…> okupacijos metu yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovauja politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. <…> Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai“.

1949 m. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas paskelbė Lietuvių chartą, kurioje teigta: „Valstybė yra aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Šios deklaracijos nebuvo žodžiai. Už jų idėjas žuvo Lietuvos partizanai.

Užaugo nauja karta, ir 1978 m. birželio 15 d. paskelbtas Lietuvos Laisvės Lygos iniciatyvinės grupės parengtas dokumentas, kuriame rašoma, kad „pagrindinis Lietuvos Laisvės Lygos tikslas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas“.

1989 m. vasarį Kaune vyko šventinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 3-ioji sesija. Joje priimta deklaracija, kurioje teigiama, kad „juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. <…> Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“

Galiausiai 1990 m. kovo 11 d. pasirašomas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas. Jame rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nebepriklausoma valstybė“.

Ar dar kuri kita tauta tiek kartų per mažiau nei šimtą metų bandė kurti valstybiningumą? Net tada, kai atrodė, kad laisvės fakelas užgesintas, jį vis įžiebdavo nenumaldomas tautos nepriklausomybės troškimas. Ar tai nėra geriausias įrodymas, kad šiandienė Lietuva, kurioje užaugo nauja, laisvų žmonių karta, įveiks dabartinius sunkumus ir su nauja energija kurs savo valstybę?