www.ukzinios.lt

Istorinė Lietuvos vėliava ir trispalvė savo prasme yra lygiavertės, tačiau trispalvė yra valstybinė vėliava, o istorinė – ne, todėl šios dvi vėliavos negali būti naudojamos kaip vienodos, LRT RADIJUI sako viešosios įmonės „Mūsų vėliavos“ vadovas Deividas Rinkevičius. Anot jo, tokį trispalvės statusą nurodo Konstitucija.

– Kodėl savo gyvenime susidomėjote istorija? Kuo tas mokslas jus traukia? Galima sakyti, dedikavote dalį savo gyvenimo istorijai.

– Tai buvo kaip ir pirmoji mano mokslo meilė – istorija. Dar mokykloje man ji patiko. Perskaitydavau vadovėlius, kai tik juos gaudavau. Dar būdavo neprasidėję mokslai, o aš perskaitydavau vadovėlius ir, atėjęs į pamoką, jau žinodavau, kas bus kitoje ir dar kitoje pamokoje. Ta meilė buvo. Pradėjau studijuoti Vilniaus universitete istoriją, tačiau paskui mečiau ir išvažiavau į pasaulį. Tik po kažkiek laiko baigiau studijas.

– Turbūt išvykote domėtis gyvąja būtimi ir kažko atradinėti?

– Ne, tiesiog atsidarė sienos, Lietuva tapo nepriklausoma ir atsirado galimybė pabėgti iš čia, pasižiūrėti, kaip kiti žmonės gyvena už tos tvoros. Tai ir pabėgau.

– Kur važiavote ir kaip ilgai ten buvote?

– Teko pabūti Prancūzijoje, Vokietijoje bei Šveicarijoje. Ne tai, kad pakeliauti, bet pagyventi. Gal daugiausia gyvenau Prancūzijoje, po to – Šveicarijoje ir truputėlį Vokietijoje.

– Ar ten bandėte mokytis, dirbti, kažką kito veikti?

– Iš pradžių dirbome, kad turėtume, už ką pavalgyti, o po to nusprendėme studijuoti. Nusprendėme tai daryti Prancūzijoje. Keliavome dviese su kompanionu. Buvome net priimti į universitetą. Lyg atsivėrė visi keliai, tačiau Prancūzijos ambasada Vilniuje nedavė studentiškų vizų, iškėlė labai daug sąlygų. Laikai dar buvo atšiaurūs – 1993–1994 m. Negavome vizų ir dėl to neturėjome teisės studijuoti, nors bandėme ilgai, kokius trejus metus iš eilės ėjome į ambasadą, ir nieko.

– Po tokio ilgo buvimo Vakaruose paprastai visi vis tiek užsikabina, sako – ai, nebūsiu mokslininku, bet plausiu indus ar vairuosiu automobilį, dirbsiu transporto srityje – ir lieka užsienyje. Vis dėlto likimas jus sugrąžino atgal į Lietuvą. Kodėl?

– Pirmiausia, išbandėme visus darbus: ir indus plovėme, ir prie baro stovėjome, ir griovius kasėme, ir ko tik nedarėme. Buvo tikrai nelengva, bet įdomu. Susipažinome visokiais darbais. Tačiau be Lietuvos negalėjome gyventi. Į penktų metų pabaigą nusprendėme, kad grįšime į Lietuvą, ir grįžome. Čia baigiau mokslus ir pradėjau dirbti Lietuvoje.

– Įtariu, kad tai jus skatino kažkokie patriotiniai jausmais. Kas, jūsų nuomone, labiausiai ugdo žmoguje patriotizmą ir kaip tas tikras patriotas atrodo?

– Patriotas – labai skambus žodis, bet bet kuriuo atveju Lietuva yra ta žemė, ta valstybė, tie draugai, tie žmonės, tos giminės, kurie yra savi, suprantami. Čia net kvapas kitoks, skonis kitoks, čia labai gera.

Grįždavome iš tų savo kelionių į Lietuvą ir iš tikrųjų pailsėdavome, pasikraudavome jėgų, vėl galėdavome kilti į keliones. Be Lietuvos neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi. Labai baisu pagalvoti, kaip buvo sunku tiems žmonėms, kuriuos ištrėmė, kurie turėjo pabėgti iš Lietuvos ir gyveno toli 10, 20, 30 metų. Jiems tikrai turėjo būti labai sunku.

– Yra žmonių, kurie, iškeliavę iš Lietuvos nors ir trumpam laikotarpiui, grįžta kalbėdami su šiokiu tokiu kitos šalies akcentu. Kaip žiūrite į tai?

– Niekada neatsirado joks akcentas. Čia vėlgi… Jeigu nori kalbėti su akcentu, tai gali taip kalbėti, o jeigu ne, tai, ką mes išmokome, ką gavome su pirmu oro gurkšniu, tas išlieka ir nepasikeičia niekada.

– Kodėl daugelis iš mūsų teigiame, kad esame patriotai, bet masiškai emigruojame? Mes netikime valstybe? Nematome galimybių? Kokia yra didžioji priežastis?

– Nemanau, kad tai yra patriotizmo stoka. Tiesiog gal žmonės nori surasti turtingesnį gyvenimą, gal įdomesnį gyvenimą, gal nori kažko pasiekti, subręsti. Tai labai normalus, natūralus procesas. Šie procesai vyksta visada nuo neatmenamų laikų. Svarbu, kad šis procesas būtų suvaldytas taip, kad didelė dalis sugrįžtų atgal ir turėtų kur sugrįžti. Vertinu tik teigiamai.

– Tai nepritartumėte minčiai, kad Lietuva mažėja, tuštėja, kad išsibarstysime ir būsime tokia po pasaulį klajojanti tauta?

– Neišsibarstysime. Iš tikrųjų jau yra prasidėjęs grįžimo procesas. Jeigu žiūrėtume statistiškai, tai jau pradeda grįžti vis daugiau ir daugiau. Žinoma, dalis mūsų tautiečių nebegrįš, nieko nepadarysi, bet tikrai nemažai sugrįžta ir sugrįš.

Dar kas įdomu – žmonėms, kurie daug pasiekė, baigė mokslus, turi rimtus darbus, kai ateina savirealizacijos etapas, norisi kažką prasmingo nuveikti, o ne tik uždirbti pinigus. Jie nori grįžti į Lietuvą ir kažką prasmingo veikti. Tas procesas irgi jau prasidėjo. Tam, kad jis prasidėtų, turėjo praeiti laiko.

Žinoma, mums buvo neramu, kad lyg išsivaikštome. Niekur mes neišsivaikštome, grįžtame atgal. Mes irgi penkerius metus po pasaulį vaikščiojome, sukaupėme patirties ir grįžome atgal. Tikrai tokių yra nemažai ir jų bus dar daugiau.

– Jeigu esi ką nors pasiekęs Vakaruose, nori grįžti, bet matai, kad Lietuvoje tiesiog nėra tos pramonės šakos ar tos vietos, ką reikia daryti? Pačiam kurti?

– Pačiam kurti. Viskas įmanoma. Pasaulis globalus, Europa globali. Jei čia nėra tos pramonės šakos, vis tiek gali sukurti kažką tokio, ką galėtum čia veikti. Visos galimybės yra, tik noro reikia turėti.

– 2004 m. įteisinta mūsų istorinė Vyčio vėliava. Ją šiandien galime pamatyti vis dažniau ir dažniau, bet kodėl gi šiandien vis dar, atrodo, mūsų tos lygiavertės vėliavos kartais vertinamos ne visai lygiaverčiai? Juk, atrodo, galėtų viena šalia kitos plėvesuoti.

– Jos tikrai lygiagrečios savo prasme, atsiradimu, tačiau, vertinant statusą (jau šnekant teisine kalba), trispalvė yra įteisinta Konstitucijoje, tai yra valstybinė vėliava. Valstybės istorinė, herbinė vėliava įteisinta Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme. Ji naudojama, bet valstybinė yra trispalvė.

Abi vėliavos negali būti naudojamos vienodai, bet Seimas sausio 13 d. išvakarėse išplėtė šį įstatymą, todėl istorinė vėliava labai daug kur naudojama su trispalve, lygiaverčiai, lygiagrečiai. Ji netgi plevėsuoja prie valstybės pagrindinių institucijų: Seimo, vyriausybės, teismų, prokuratūros ir t. t.

Per valstybės šventes, t. y. Liepos 6 d., Vasario 16 d., Kovo 11 d. istorinė vėliava labai daug kur bus keliama kartu su trispalve. Toks mažas niuansėlis, bet iš tikrųjų tai tarsi viena ranka – negalime pasakyti, kuris pirštas svarbesnis, visi jie labai svarbūs.

– Ar pats visada keliate abi vėliavas, ar kažkurią vieną?

– Keliu ir abi, ir vieną, bet vis tiek nenoriu išskirti. Jos abi yra viena vėliava. Yra vienas mūsų šalies, tautos kamienas. Negalima jo skaldyti į kelis. Yra vienas nuo seniausių laikų iki šių.

Vyčio simbolis iki tiek gilus ir archajiškas… Archeologai yra radę Didvyčių kapinyne (dar ir pavadinimas toks simboliškas) XII a. skulptūrėlę, kuri ypač panaši į mūsų Vytį su raiteliu. Primityvi, bet labai panaši. Ta Vyčio idėja eina nuo seniausių laikų iki dabar.

Lietuva 1918 m. atkurta irgi buvo su Vyčio vėliava, su Vyčio simboliu. Trispalvės tuo metu, kai buvo pasirašomas garbingas valstybės atkūrimo aktas, nebuvo. Trispalvė truputį vėliau atsirado, ji prigijo ir užaugo kartu su mūsų modernia valstybe. Tai yra labai svarbi mūsų modernios valstybės dalis. Ji auga toliau su mumis kartu.