R. Dovydėno pieš.

„Gana dažna problema, dėl kurios kreipiamės į psichologą, yra pernelyg kritiškas savęs vertinimas. Kodėl mums tai būdinga?“ – klausia Vaida.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis.

Niekas neverčia žmogaus lygintis su tais, kuriems yra ko pavydėti. Pasirinkti gyvenimo vertinimo matą kiekvienas žmogus gali visiškai laisvai, bet daugelis kenčia nuo palyginimų, kuriuos JAV psichologas R.Wolfas pavadino sugretinimų karštlige. Jo nuomone, menkesnė „liga“, kai neprotingi palyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas nuolat sako: „Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių žmonių, kuriems ir turi atitekti viskas, kas geriausia.” Sunkesnė, kai bandoma varžytis su žmonėmis, kuriems „ligonis“ visai nerūpi, kurie kartais net nežino, kad su jais kas nors runtyniauja.

Modernioje visuomenėje vis labiau plinta politikos, kurios tikslas yra didesnis piliečių pasitenkinimas gyvenimu, idėjos. Jos paskatino ir visuomenės laimės lygio tyrimus, kuriuos keliose ES valstybėse atliko Miuncheno (Vokietija) universiteto psichologai. Domėtasi, kokią šalį, kokios šalies žmones tiriamieji laiko sektinu pavyzdžiu ir kodėl taip mano.

Nestebina, kad buvo manančiųjų, jog geriausia šalis gyventi – gimtinė, tačiau buvo ir teigiančiųjų, kad protingesni ir turtingesni žmonės gyvena kitur. Įdomesnis šių pažiūrų aiškinimas ir jo ryšys su tiriamųjų gyvenimu. O gyvenimas įvertintas labai paprastai – tiriamieji padalyti į dvi grupes: tuos, kurie sakėsi esą laimingi, ir tuos, kurie teigė stokojantys laimės.

Laimingieji buvo labiau patenkinti ir savo valstybe. Mažesnis jų skaičius, palyginti su nelaimingaisiais, manė, kad kitos šalys yra sektinas pavyzdys. Užtat nusivylusieji savimi gana dažnai buvo nusivylę ir valstybe, kurioje gyvena. Pirmieji dažniau lygino savo šalį su kitomis, kurių gyventojai vargsta (pavyzdžiui, badauja ar kenčia nuo pilietinių neramumų), o antrieji – su turtingesniais ar bent malonesnio klimato kraštais. Pirmieji nemanė, kad jų šalis turi konkurentų, antrieji pabrėždavo, kad kažkuri valstybė juos „aplenkė“, „laimėjo konkurencinėje kovoje“, „geriau save pristatė“.

Pirmieji, jei ir lygino, tai tapačias ypatybes, o antrieji – vienus pranašumus ar trūkumus su kito pobūdžio pasiekimais („Mes turime gražią gamtą, tačiau jie – daugiau pinigų…“). Tokių samprotavimų psichologinė problema yra jungtukas „bet“ ir naivi nuostata, kad sėkmė nėra tikra, jei kuo nors nusileidžiama kitiems. Bene ryškiausias skirtumas tarp abiejų grupių atstovų – pirmieji buvo labiau informuoti ir lygino realijas, o antrieji lygino realų gyvenimą su svajonėmis.

Visi žmonės turi iliuzijų, daro klaidų. Laimės ekonomikos centrinė idėja – laimingesni žmonės sugeba daugiau uždirbti. Todėl jos šalininkai bando susieti įvairias žmonių psichologines ypatybes su laime ir sėkme.

Gretinant aptartų grupių atstovų nuostatas su jų pajamomis paaiškėjo, kaip ir buvo galima tikėtis, kad pozityviau vertinantieji šalį, kurioje gyvena, daugiau ir uždirba. Žinantieji, kuriame krašte jų lauktų sėkmė, jei emigruotų, paprastai irgi pagerina savo padėtį.

Ką daryti likusiesiems? Aptarto tyrimo organizatorių nuomone, juos galima pamokyti kai kurių mąstymo taisyklių, galima pamokyti… lyginti. Tai yra pamokyti minčių nuoseklumo ir gebėjimo lyginti tuos pačius dalykus, gebėjimo kritiškai įvertinti turimą informaciją (dažnai žinome toli gražu ne viską apie tai, su kuo lyginame save ar savo valstybę).

Kai žmogus viso to pramoksta, jo pajamos, kaip teigia Miuncheno universiteto psichologai, išauga bent 5 proc. Nedaug, bet vis vien malonu.

Taigi, dar kartą pasitvirtino – žmonės gali mąstyti, svajoti ir fantazuoti kaip jiems patinka. Tačiau jie neturėtų pamiršti vienos reikšmingiausių modernios psichologijos įžvalgų – pakeitęs savo mąstymą ir vaizdinius, gali pakeisti savo gyvenimą.