„Kaip suaugusieji turėtų reaguoti į patyčias namuose, darbe, viešojoje erdvėje, internete? Kaip padėti vaikui, iš kurio mokykloje tyčiojasi bendraamžiai?“ – klausia skaitytoja Violeta iš Kėdainių r.

Į klausimą atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis.

Nuolat kalbame apie patyčias mokykloje ir dažnai manome, kad tai –tik šios mokymo įstaigos problema. Iš tiesų patyčios prasideda namuose, šeimoje, vėliau persikelia į darželius, mokyklas, darbovietes, žiniasklaidos priemones. Nereikėtų pamiršti, kad vaikai atkartoja tėvų požiūrį ir elgesį. Net kalbėti nemokantis kūdikis jau geba suvokti tėvų emocijas – supranta, ar juo džiaugiasi, ar yra jam abejingi, ar ant jo pyksta.

Visi vaikai prasižengia, bet tėvai, seneliai ar auklėtojai, kritikuodami, taisydami jų klaidas, dažnai elgiasi netinkamai. Paprastas pavyzdys: darželinukė mergaitė bando užsisegti paltuką ir jai nesiseka. Viena mama sako: „Tu jau didelė, viską moki, užsisegei tris sagas, pasistenk užsisegti ir ketvirtą.“ O kita mama, sakydama tarsi tą patį, kartu ją pažemina: „Tu jau didelė, bet visai kvaila, nemoki net paltuko gerai užsisegti“. Taip kartais net nesąmoningai vaikai yra menkinami, o tai ir yra patyčios.

Kai panašios frazės šių dviejų mergaičių gyvenime vienokia ar kitokia forma kartojasi daug kartų, tai rodo tam tikrą ugdymo, auklėjimo kryptį, o jo rezultatas atpažįstamas lengvai. Pirmoji mergaitė manys, kad yra šauni, pasitikės savimi, mokės įveikti sunkumus, jausis laiminga. Paaugusi ji vadovausis aplinkinių įskiepytu požiūriu: manys, kad pasaulis nuostabus, o ji padarys jį dar geresnį. Antroji bus įsitikinusi, kad yra nevykėlė. Jai atrodys, kad pasaulis blogas, bjaurus, o žmonės – blogi.

Jei vaikas namuose buvo menkinamas, žeminamas, kentėjo gėdą ir apmaudą, suaugęs jis net nesąmoningai norės revanšo, sieks visiems atkeršyti, juos nubausti, todėl skriaus mažesnius, silpnesnius už save (vaikus arba gyvūnus), o kartais baus ir patį save: bus linkęs į alkoholizmą ar narkomaniją.

Ne iš visų vaikų tyčiojamasi – tik iš tų, kurie apie save mano, kad yra blogi, menki, nevykę, juokingi, o kiti už jį daug vertesni. Toks žmogus užaugęs manys, kad nereikia išsišokti, kad reikia būti tokiam kaip visi. Kol jis taip manys, tol nieko nepasieks. Subrendęs žmogus nesistengia būti ir atrodyti „kaip visi“ , jis siekia parodyti savo originalumą, išskirtinumą, nieko nemėgdžioja, būna savimi.

Vaikystėje įgytos nuostatos apie save ir kitus yra svarbi mūsų pasaulėjautos dalis. Kiekvienas galime lengvai vertinti save ir kitus, stebėdami, kokius epitetus taikome prie žodžio „aš“, „jie“ arba „tu“: geras, gabus, gražus, laimingas ar – blogas, netikęs, bjaurus.

Kai žmogus mano, kad jis yra geras, aplinkiniai – irgi geri, o pasaulis – gražus, jis gyvena visavertį gyvenimą, yra veiklus, lengvai bendraujantis. Tokia asmenybė ir pati nesijaučia neįvertinta, ir tinkamai vertina kitus žmones, nenori jų žeminti.

Žmogus, manantis kad yra geras, tobulas, o aplinkui – visi blogi, tyčiojasi iš kitų ūgio, svorio ar bet kokio kitoniškumo, netgi pavardės. Iš jo lūpų dažniausiai sklinda tokios frazės: valdžia vagia, jaunimas ištvirkauja, kainos kyla, verslininkai sukčiauja... Jis geriau už kitus žino, kaip sutvarkyti netikusį pasaulį, todėl nuolat pamokslauja, aiškindamas, kaip reikia dirbti, elgtis, tvarkyti gyvenimą, auklėti vaikus... Toks žmogus neturi tikrų draugų, jaučiasi įžeistas, nuskriaustas, žemina aplinkinius, nepakenčia kitų nuomonės, nes laiko blogiukų intrigomis.