„Girdėjau, kad besiskiriančioms poroms bus privaloma psichologo konsultacija. Ar jos išties reikia?“ – klausia Rokas.

Atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis

Psichologija nėra vaistas, bet, trumpai tariant, tai konsultacija, dėl kurios susitariama, žinoma, jei žmonės turi bent minimalų interesą. Konsultacijos tikslas – padėti žmogui visavertiškai gyventi ir kaip įmanoma geriau realizuoti save. Kalbėdami apie skyrybas, neturime manyti, kad tikslas yra bet kokiomis sąlygomis išsaugoti bet kokią šeimą, nes tikrai nemažai atvejų, kai sutuoktiniams lieka vienintelis kelias, kai santuoka – tarsi išsigelbėjimas, nes bendras buvimas nenaudingas ir neperspektyvus abiem pusėms.

Jei sutuoktinių tarpusavio ryšys gali būti nutrauktas, abiejų tėvų ir vaikų ryšiai negali būti nutraukti. Būna lengviau, jei tėvai sutaria dėl auklėjimo būdų ir tikslų, bet dažniau, deja, būna kitaip. Tada labai pravarti psichologo konsultacija. Taigi argumentų, kad besiskirianti šeima turėtų gauti konsultaciją, tikrai daug.

Kažkada Vilniaus metrikacijos biure (dabar – Santuokų rūmuose) buvo vykdoma šeimos psichoterapija besiskiriantiems. Čia būdavo leidžiama skirtis toms poroms, kurios skyrėsi abipusiu sutarimu, vienas kitam neturėdami pretenzijų, o ypač svarbu – poroms, kurios neturėjo vaikų arba kurių vaikai jau suaugę. Žinoma, tai būdavo arba jaunos šeimos, dar neturinčios vaikų, arba vyresnio amžiaus šeimos. Ypač buvo efektyvu dirbti su jaunais žmonėmis, rezultatas – po konsultacijų bent trečdalis porų nesiskirdavo. 10 metų duomenys apie tolesnę tų šeimų įvykių raidą patekdavo į Metrikacijos skyrių. Taigi efektyvumu neteko abejoti. Ypač daug galėdavau padėti jaunoms šeimoms.

Žinoma, ta institucija šiek tiek kainavo valstybei, bet naudos davė daug. Tuomečių valdininkų nuomone, vienas specialistas miestui kainuoja labai brangiai. Nors iš tikrųjų psichologo atlygis prilygo maždaug dviem pavogtiems oranžiniams dviračiams. Buvo apmaudu, kad valdžios žmonės nemąstė apie rezultatus.

Kai kuriose ES šalyse yra vadinamieji šeimos teismai. Jie sprendžia su šeimos santykiais susijusias bylas: skyrybų, vaikų išlaikymo, sutuoktinių įsipareigojimų, vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo, alimentų, turto padalijimo... Dirbdamas Seime, teikiau siūlymą, kad ir pas mus būtų tokie teismai. Jie sumažintų bendrą teismų apkrovą, nes ketvirtadalis bylų paprastai yra susijusios su šeimos santykiais. Šiandien turime administracinius teismus, kurie sprendžia administracines bylas. Šeimos bylos dar svarbesnės, tai – teisinė pagalba konkrečiam žmogui. Ir labai svarbu, kad teisėjai, advokatai specializuotųsi šiose srityse, tada geriau suprastų šiuolaikinės šeimos situacijas, taikliau reaguotų į begalę niuansų. Šalia tokių teismų galėtų atsirasti specialistų komandos, padedančios spręsti problemas. Štai kasdienis atvejis: ką gali pasakyti teisėjas, jei vienas iš besiskiriančių partnerių sako: „Skiriuosi, nes antra pusė manęs seksualiai nepatenkina.“ Šiuo atveju tai nebus tikroji skyrybų priežastis, ir besiskundžiantis partneris nebus pripažintas kaltu dėl to, kad šeima išyra. Bet jei jis bandytų susirasti meilužę, žinoma, liktų kaltas su visais finansiniais padariniais. Šis pavyzdys išryškina problemas, kurios turėtų būtų sprendžiamos drauge su psichologu.

Įstatymuose parašyta, kad teismas turi sutaikyti sutuoktinius, išsaugoti santuoką. Arba teisėjas turi būti neprastas psichologas, sugebantis taip pakreipti procesą, kad sutaikytų sutuoktinius, arba tai turi padaryti specialistas. Tikiu, kad įstatymų leidėjams tokia mintis ateis į galvą, ir šeimos teismuose specialistai, psichologai ar kitos profesijos atstovai teiks konsultacijas tiek teisėjams, tiek partneriams. Padės išspręsti problemas, o jei nepavyks, tuomet išskirs, bent jau patardami drauge bendradarbiauti ugdant vaikus.