Įsibėgėjus kalendorinei žiemai mokytojai vėl pastebi išaugusius pamokų praleidimo mastus. Didžiausi mokyklos nelankymo kaltininkai – įvairūs susirgimai ir kelionės į svečias šalis. Deja, kai ligos pagaliau pasitraukia ir atostogos baigiasi, dažni tėvai susiduria su problema – vaikas nenori eiti į mokyklą. Kodėl taip nutinka, kaip geriau suprasti vaiką ir padėti jam neatsilikti nuo bendraklasių, pasakoja vaikų ir paauglių psichologė Asta Blandė bei pradinių klasių mokytoja metodininkė, mokymo priemonių autorė Sonata Bružienė.

Išduoda pasikeitęs elgesys

S. Bružienė pastebi, jog po ligos į mokyklą mažieji dažnai sugrįžta įsitempę ir sutrikę. Pasak jos, tai atskleidžia pasikeitęs moksleivio elgesys. „Vieni grįžę po ilgos pertraukos jaučiasi nejaukiai, tarsi kažko bijo, pasitaiko pykčio protrūkių, o kiti būna labai tylūs, nenori bendrauti“ – patirtimi dalinasi pradinių klasių mokytoja S. Bružienė.

„Tėvai, kurie turi tvirtą ryšį su savo vaiku, iškart pastebės, kad keičiasi vaiko emocinė savijauta ir elgesys: vaikas gali tapti priešiškesnis ir uždaresnis, gali imti vengti temų, susijusių su mokykla, o apie mokymąsi gali imti kalbėti negatyviai ar abejingai. Iš pirmo žvilgsnio, vaiko baimės mums gali atrodyti nerimtos ar net juokingos, tačiau svarbu suprasti, kad į savo atžalos problemas reikėtų žvelgti rimtai, nesvarbu, kad jos iš suaugusio žmogaus perspektyvos atrodo pernelyg paprastos“ – teigia vaikų ir paauglių psichologė A. Blandė.

„Iš pirmo žvilgsnio, vaiko baimės mums gali atrodyti nerimtos ar net juokingos, tačiau svarbu suprasti, kad į savo atžalos problemas reikėtų žvelgti rimtai, nesvarbu, kad jos iš suaugusio žmogaus perspektyvos atrodo pernelyg paprastos“, – teigia vaikų ir paauglių psichologė Asta Blandė.

Svarbu suprasti priežastisVaikų ir paauglių psichologė teigia, jog mokinio atsisakymą keliauti į mokyklą gali lemti visa gausybė skirtingų priežasčių. „Norėčiau tikėti, kad vaikai pamokas praleidžia tik dėl itin svarbių priežasčių, tokių kaip ligos ir netikėtų sudėtingų aplinkybių šeimoje. Vis tik lankydama įvairias Lietuvos mokyklas girdžiu, jog į pamokas moksleiviai dažnai neateina dar ir dėl to, kad pramiegojo, neatliko kokių nors užduočių, jautėsi pavargę ar susipyko su klasės draugais. Dažnai kartojantis tokioms nepalankioms aplinkybėms, vien mintis apie grįžimą į mokyklą vaikui gali būti gąsdinanti ir labai nesmagi“ – pasakoja psichologė.

A. Blandė teigia, jog susidūrus su atžalos nenoru keliauti į mokyklą, svarbiausia kalbėtis ir gilintis į prastos savijautos priežastis: „Padėti galima išklausant vaiką ir ramiai gilinantis į situacijos detales: kaip vaikui sekasi mokykloje, kaip pavyksta megzti santykius su bendraklasiais, kaip sutaria su mokytojais. Taip pat reikėtų nuspręsti, ką šioje situacijoje galima būtų daryti – galbūt pasikalbėti su mokytoju, o galbūt jau vertėtų apsilankyti pas specialistą. Svarbiausia nenumoti ranka ir parodyti, kad vaiko situaciją priimate rimtai ir skirsite pakankamai laiko, kad situaciją išspręstumėte. Jokiu būdu nepalikite situacijos savieigai“.

„Tėvai mėgsta priminti savo atžaloms, jog į mokyklą einame mokytis, tačiau ne mažiau svarbu suvokti, jog į mokyklą vaikas ateina ir bendrauti su klasės draugais ar mokytojais. Dažnai motyvacijos eiti į mokyklą stoką lemia santykių problemos su viena ar kita puse“ – įžvalgomis dalinasi pradinių klasių mokytoja. Ji priduria, jog ilgai sirgęs vaikas gali jaustis ne tik atsilikęs nuo dėstomų temų, bet ir atsiribojęs nuo bendraklasių.

 „Gydo“ tik simptomus

Pradinių klasių mokytoja metodininkė ir „Šviesos“ mokymo(si) priemonių autorė S. Bružienė pastebi, jog didelės tėvų pastangos padėti vaikui ne visuomet atneša naudos. „Pasitaiko visko – tėveliai iš didelės meilės ir noro padėti ima patys spęsti vaiko namų darbus, net dailyraščio eilutes pirmoje klasėje savo ranka parašo. O ką tuo metu veikia vaikai? Ar tai ne jų pareiga?“ – dalinasi pradinių klasių mokytoja.

Psichologės A. Blandės teigimu, rimtų problemų gali kilti ir tuomet, kai tėvai net nesistengia analizuoti susiklosčiusios situacijos: „Kartais tėvai pasirenka paprasčiausią kelią ir tiesiog liepia vaikui grįžti atgal į mokyklą. Tai tas pats, kas gydyti tik simptomus, o ne pačią ligą. Vaiko buvimas mokykloje tampa tiksinčia bomba – nėra aišku, kada ji susprogs ir kokių pasekmių atneš. Pernelyg dažnai tėvai tiesiog mano, kad iššūkiai mokykloje grūdina, tačiau turiu pasakyti – ne visada grūdinimasis gali baigtis sėkmingai“.

Pradinių klasių mokytoja S. Bružienė rekomenduoja bendradarbiauti su pedagogais: „Nelaukite, kol problema taps dar rimtesnė. Visų pirma, kalbėkite su vaiko mokytojais – pedagogas gali parengti individualų mokymosi planą, kuris padės jūsų vaikui greičiau pasivyti klasę. Mes, mokytojai, savo mokinius neblogai pažįstame ir galime pateikti tėvams vertingų įžvalgų“.

Ugdykime savarankiškumą

Pasak specialisčių, vaikui neinant į mokyklą, tėvų vaidmuo itin svarbus – net išvykus ilgų atostogų ar segant rekomenduojama palaikyti mokyklos rutiną, mat nuoseklus mokymasis atneša geriausius rezultatus. Vaikų ir paauglių psichologė A. Blandė teigia, jog grįžimui į mokyklą svarbu ruoštis iš anksto: „Nors 21 a. visuomenės ribos plečiasi, bet kokie pokyčiai vaikams gali sukelti iššūkių. Rutina padeda likti vėžiose. Mokymosi ritmo palaikymas pasitelkiant mišriais – skaitmenines ir tradicines – priemones leidžia vaikui ramiau grįžti į mokyklą, joje jaustis saugiai bei išsaugoti motyvaciją mokytis“.

Jei vaikas serga ir neina į mokyklą, tačiau jau nebesijaučia itin prastai, verta jam padėti mokytis savarankiškai – tai leis neatsilikti nuo bendraklasių, o grįžimas į mokyklą nekels tiek daug įtampos. „Paprašykite mokytojo, kad klasės bei namų darbai jums būtų atsiųsti elektroniniu paštu. Be to, pedagogas gali paskirti mokiniui interaktyvias užduotis, kurios atliekamos pasitelkiant skaitmeninę mokymosi aplinką, pavyzdžiui, „Eduką“, kurioje užduotis pasirinkti galima pagal pasiruošimo lygį“ – patarimais dalinasi pradinių klasių mokytoja S. Bružienė.

Savarankiško mokymosi priemonių šiais laikais – apstu. „Šiuolaikinės technologijos leidžia mums, mokytojams, paskirti savo mokiniams skaitmeninių užduočių – jas spręsdami mokiniai gali praktiškai pritaikyti įgytas žinias. Uždavinių sprendimo strategijos paprastai pateikiamos žaismingai, vaikams lengvai suprantamai – pasitelkiant iliustracijas, komiksus, smagius garso ir vaizdo įrašus. Vos atlikę skaitmeninę užduotį, vaikai pamato savo rezultatą, tad tėvai gali iš karto įvertinti, kur dar derėtų daugiau padirbėti. Be to, tomis dienomis, kai vaikas negali atvykti į mokyklą, jis gali su mokytoju bendrauti virtualiai, pavyzdžiui, pasitelkiant vaizdo skambutį. Be to, ir naujausi tyrimo rodo, kad mišraus mokymosi priemonės dėl savo efektyvumo sparčiai populiarėja visame pasaulyje“ – S. Bružienė.

Mokytoja rekomenduoja paskirti konkretų laiką, kurį vaikas kasdien skirs savarankiškam mokymuisi. Svarbu pasirūpinti gerai išvėdinta ir dėmesio neblaškančia aplinka.

„Savarankiškas mokymasis – puiki alternatyva, tačiau, kai tik atsiranda galimybė, vaikas turėtų sugrįžti į mokyklą. Manau, kad nelankantys mokyklos vaikai pirmiausia praranda galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su bendraamžiais. Juk mokykla – tai vieta, kurioje vaikai ne tik įgyja dalykinių žinių, bet ir vysto savo socialines kompetencijas“ – apibendrina pradinių klasių mokytoja.