R. Dovydėno pieš.

Prieš rinkimus kandidatai daug ką žada, vilioja. Kaip juos perprasti?“ – klausia Veronika iš Utenos.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis.

Visi politiniai pranešimai turi tikslą, todėl juos galima vertinti pagal didesnį ar mažesnį priartėjimą prie jo. Sukurta nemažai politinių pranešimų veiksmingumo teorijų. Iš jų bene populiariausios „magiškos kulkos“, dviejų pakopų komunikacijos srauto, dienotvarkės sudarymo ir „tylos spiralės“ teorijos. Kas slypi už šių mokslinių terminų?

Magiškos kulkos“ teorijos kūrėjai teigė, kad politinio pranešimo siuntėjas, naudodamasis masinėmis informavimo priemonėmis, primeta savo požiūrį auditorijai. Teorija rėmėsi prielaida, kad žiniasklaidos paskelbtas politinis pranešimas tarsi kulka perskrodžia žmonių protus. Išvada: jei nori rezultato, dažniau „šaudyk“, užversk žmones laikraščiais, vaizdo įrašais ir pan.

Atlikti tyrimai paskatino suabejoti tokia prielaida, todėl pasiūlyta „Dviejų pakopų komunikacijos srauto“ teorija. Postūmiu sukurti šią teoriją tapo dar 1940 metais vykusios JAV prezidento rinkimų kampanijos tyrimas. Jis parodė, kad tuo metu didesnę įtaką turėjo ne žiniasklaida, o autoritetingų žmonių nuomonė.

Dviejų pakopų komunikacijos srauto teorija teigia, kad žiniasklaidos platinami politiniai pranešimai pirmiausia pasiekia aktyvesnius visuomenės narius, nuomonių lyderius, autoritetingus ir gerbiamus žmonės, kurie sparčiau susiformuoja nuomonę apie politinius įvykius. Politikui pravartu pritraukti žinomus sportininkus, menininkus ir dvasininkus, nes jie gali paveikti kitus. Čia žiniasklaida nevaidina svarbiausio vaidmens.

Vis dėlto žiniasklaidos galimybės didesnės nei įtakingo nuomonių lyderio. Bandant išspręsti šį prieštaravimą, pasiūlyta „dienotvarkės sudarymo“ teorija. Ji remiasi pastebėjimu, kad šiuolaikinės visuomenės gyvenimas yra daugialypis. Todėl atskiram visuomenės nariui sunku spręsti apie bendrą valstybės padėtį. „Dienotvarkės sudarymo“ teorijos kūrėjai teigia, kad valstybės padėtį analizuoja žiniasklaida, nors iš tikrųjų vieniems klausimams ji skiria daugiau dėmesio, o kitus nutyli, nesako „ką galvoti“, bet siūlo „apie ką galvoti“.

Kita vertus, negalima teigti, kad bet koks politinis pranešimas yra priimamas besąlygiškai. Pasitikėjimas juo priklauso ne tik nuo pateikimo, bet ir nuo kitų veiksnių, į kuriuos dėmesį atkreipia „tylos spiralės“ teorija. Ši teorija remiasi socialinės psichologijos tyrimuose nustatytu dėsningumu − asmeninė nuomonė priklauso nuo kitų žmonių nuomonės. Norėdami pritapti, stebime aplinkinius ir pagal jų nuomones (galbūt klaidingas) priimame bendruomenėje vyraujančią nuomonę.

Jei žmogus nutaria, kad jo asmeninė nuomonė nesulauks aplinkinių pritarimo, jis yra linkęs ją nutylėti. Atviriau nuomonę reiškia žmonės, įsitikinę, kad jų nuomonė sutampa su daugumos, todėl ji dažniau atstovaujama žiniasklaidoje. Mažumos nuomonė rečiau ar išvis neaptariama. Visas nutylėjimų ir apsisprendimų dėl bendruomenės nuomonės procesas turi spiralinį vyraujančios nuomonės įsitvirtinimo pobūdį: žmonės, kurie galvoja, kad jų nuomonė gali sulaukti platesnio palaikymo, ją skelbia aktyviau, o pritarimo nesitikintys asmenys yra linkę savo nuomonę nutylėti arba priimti vyraujančią.

Paminėtos teorijos paaiškina tik dalį politinio elgesio, nes yra žmonių, kurie sprendžia patys. Norėtųsi, kad Lietuvoje jų būtų kuo daugiau ir rinkimus lemtų idėjos, o ne agitacijai išleisti pinigai.