Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Prisiimkime atsakomybę už save

„Mane glumina šiuolaikinių žmonių požiūris į šeimą. Beveik kas antra pora skiriasi, ir nemažai – dėl nesvarbių priežasčių: „ji negerbia mano tėvų“, „ji egoistė“, „jis kvailys“ ir t. t. Visada kaltinamas jis arba ji – beveik negirdime žodelio „aš“. Kodėl žmonėms taip sunku pirmiausia pažvelgti į save?“ – klausia skaitytoja Danutė iš Prienų r.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Lengva patarti keisti požiūrį. Tokį patarimą lengva priimti. O pabandžius jį įgyvendinti po kelių valandų ar dienų didesnio paslaugumo ir mandagumo vėl grįžtama prie aplinkinių kaltinimo, vėl reikalaujama, kad jie būtų atsakingi už mūsų laimę.

Regis, labai paprasta pripažinti, kad 90 proc. savo gyvenimo problemų sukuriame patys. Tai logiška ir aiški mintis. Tačiau ja vadovautis sunku, nes jaučiame kitaip, jausmai sako – kalti kiti, kalti tie, kurie neįvertino, neapdovanojo, nemylėjo... Dėl šio jausmo ir sunku priimti protingą požiūrį. Todėl tenka jį ugdyti, puoselėti kaip lepią gėlę. Psichologas Billas Ridleris siūlo keletą būdų, padedančių protingiau paskirstyti kaltes už mūsų nesėkmes:

  1. Prabilus pakeltu tonu, užsirašyti apie tai ir, aišku, vėliau išanalizuoti, kodėl rėkauta. Paprastai paaiškėja, kad pakeltas tonas slepia mūsų pačių kaltę, kurios nenorime pripažinti. (Jeigu rėkiame ant vaiko, vadinasi, nemokame su juo susitarti gražiuoju.)
  2. Užsirašyti ir, suprantama, ramesnėje aplinkoje vėlgi su pačiu savimi aptarti atvejus, kai iš kito ko nors reikalavome. Klausimas, į kurį dera atsakyti: „Ar kitas turi pasikeisti, kad taptume laimingi?“ (Draugas nepunktualus, jis vėluoja į pasimatymą. Ar mūsų savijauta priklauso nuo jo vėlavimo? Kuriam laikui leisime šiam nutikimui sugadinti mums nuotaiką: penkioms minutėms, valandai, visam vakarui? Paprastai tai žinome iš anksto. Taigi pripažįstame, kad patys apsisprendžiame, kiek laiko būsime suirzę.)
  3. Pripažinti, kad kitą galime kaltinti savo nelaimėmis tik tada, jei jis sąmoningai norėjo mums pakenkti. ( Ar nesutvarkantis savo daiktų sutuoktinis daro tai tyčia, kad apnuodytų jūsų gyvenimą?)
  4. Kilus barniui, paklausti savęs, ką turėčiau atleisti. Paskui užduoti sau dar sunkesnį klausimą – „Už ką kitas turėtų man atleisti?“ Tie du klausimai padeda suvokti, ką padarėme tam, kad sugadintume santykius. Iš jų turėsime naudos, jei bent mintyse būsime sąžiningi. (Žmona didžiadvasiškai atleidžia vyrui, nerodančiam karštų jausmų, ir mano, kad jau viską padarė santykiams pagerinti. Bet ji „pamiršo“ paklausti savęs, ką ji padarė, kad nebesulaukia dėmesio.)
  5. Bent su savimi pačiu apsvarstyti visus atvejus, kai kitam priskiriame atsakomybę už savo laimę. Paprastai vėliau paaiškėja, kad dalį savo asmenybės bandome ignoruoti, kad nepasitikime savimi. (Abejojančioji draugo ištikimybe, įsigilinusi į savo norus, dažnai pripažįsta, kad norėtų pasinaudoti savo patrauklumu, bet to nedarys, nes yra rimta ir patikima…bet norėtų… ir t. t.)
  6. Išsiaiškinti, kada pradedame nerimauti dėl ateities. Čia vėlgi praverstų pasvarstyti, kas yra tikroji nerimo priežastis – mes patys ar kiti. O tie pasvarstymai turėtų padėti atsakyti į klausimą „Ar neatsisakau ko nors gero šiandieną vien dėl to, kad bijau, jog kiti sugadins rytdieną?“ (Keturiasdešimtmetei apie savo karštus jausmus kalba trisdešimtmetis. Ši mąsto: „Šiandien jis mane veikiausiai myli, bet ateityje gal paliks dėl jaunesnės…“ Vargu ar ji, kaip ir bet kuri kita, gali garantuoti dėl savo jausmų, kuriuos išgyvens artimiausiais metais. Tačiau draugą jau kaltina už dar tik įsivaizduojamą nepastovumą.)

Kaip pasikeistų mūsų gyvenimas nustojus ieškoti kaltųjų? Neabejotina, kad artimiesiems būtų su mumis lengviau. Jiems nereikėtų gintis ir teisintis. Gal jie netgi truputį pasikeistų, nes nebeliktų kaltintojo, kuriam teko įrodinėti savo tiesas, o vis aiškiau matytųsi problema, kurią reikia spręsti. Taigi, nustoję kaltinti, tikėtina, susilauktume daugiau meilės ar bent draugiškumo.

Kitas neabejotinas laimėjimas – atsisakę kaltinti kitus, kartu prisiimtume atsakomybę už save. Lengva pasakyti: „Gerai gyvenčiau, jei draugas pasikeistų (nustotų lošti kazino, padarytų karjerą ar dar ką nors).“ Tai pasakius nieko nereikia daryti. Užtenka laukti. Prisiėmus atsakomybę už savo laimę, tektų ką nors veikti, ką nors daryti. Tikėtina, kad pastangos duotų vaisių, leistų įdomiau ir linksmiau gyventi.

Rekomenduojami video