Afrikinio kiaulių maro (AKM) vajaus kontekste, ūkininkams skundžiantis, žaliesiems protestuojant, ginčijamasi, ką daryti, jei gyvuliams ir net žmonėms gresia vilkai. Medžiotojai ir ūkininkai pasisako už medžioklę, o žaliaisiais save vadinantieji – prieš. Bet dar kebliau, jei puola sulaukėję, valkataujantys šunys.

Šunų puolimas

Pastarojo meto diskusijose dėl dviejų temų – AKM ir vilkų populiacijos reguliavimo – apstu tarpusavio kaltinimų, aistrų ir prieštaringai vertinamų sprendimų. Smulkesnių ūkininkų ir daugumos medžiotojų manymu, AKM – išgalvota problema ir ši problema kyla ne dėl šernų, o dėl stambių užsienio fermų siekio saugoti savo teritoriją. Dėl vilkų „žalieji“ visada puola medžiotojus ir ūkininkus, nes esą medžiotojai tiesiog kraugeriai, o ūkininkai blogai saugo gyvulius. Ir išvis, „žalieji“ teigia, kad dažniausia avis ir ožkas puola sulaukėję šunys. Čia ir prasideda visa įdomybė.

Energingiausi vilkų medžioklės priešininkai atkakliai neigia, kad perteklinė šių plėšrūnų populiacija kelia bėdas. Šalia rekomendacijų ūkininkams, kurios pastariesiems dažnai kelia tik juoką, jie atkakliai perša mintį, kad ir gyvulius puola, ir vaikus bei paštininkus pakelėse baugina ne vilkai, o pabėgę šunys.

Žiniasklaida ir socialiniai tinklai nuolat mirga pranešimais, kad pabėgo šuo. Šeimininkai kartais net siūlo didelius atlygius dėl „šeimos nario“. Kartais tas „vargšiukas“ būna ir piktos veislės. Pasitaiko, kad pabėgėlis, palakstęs po miškus, sugrįžta. Gal nešinas kokiu nepageidautinu grobiu, o gal ir ne.

Štai, pavyzdžiui, vienas Lietuvos internetinis portalas gruodžio mėnesį skelbė pagalbos prašymą iš Vilniaus. Ponia Vanessa ieškojo retos mėlynos spalvos Stafordšyro terjerės Oiros. Ši, kaip skelbiama, išvykos į mišką metu nusivijo šerną ir kurį laiką negrįžo.

„Prašau pagalbos. Padėkite rasti mano Oirą! Labai prašau! Užvakar ji dingo ir mano tėvelis jos negali rasti! Oira dingo Kazokiškių miške. Netoliese Paparčiai, Žasliai, Vievis, Kazkokiškės, Kaišiadorių rajonas, Tarbiškės. Šuo buvo su raudona pliušine liemene“, – pagalbos prašyme rašė Vanessa. Pasak šuns savininkės, dėl gana retos spalvos Oirą jau kelis kartus yra bandę pavogti. Kalytė yra sterilizuota, bet be čipo. Sekmadienį Vanessa pasidalijo džiugia žinia, kad Oira pagaliau atsirado. Šuo atbėgo į vienos močiutės vienkiemį už Paparčių kaimo“, – rašė portalas.

Minėtas Stafordšyro terjeras nusivijo šerną. O šernas nūnai, kaip pasakys medžiotojai ir eiguliai, dėl kovos su AKM yra tapęs retenybe. Taigi netekę šerniukų kaip grobio, vilkai kasasi po tvoromis pas namines avis, o štai mieli šuniukai šerniukus vaikosi ir grįžta. Su užkratu ar be? Neaišku. Tiesiog medžiotojai mano, kad daug kam mielas augintinis ėmė ir atsidūrė, kur jam nedera – medžioklė ne jo nosiai.

Valdininkams nerūpi

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pastaraisiais metais itin aršiai kontroliavo, spaudė ir daugybę smulkių ūkininkų vertė neauginti kiaulių būtent dėl galimo AKM užkrato. Tautosakos rinkinius papildė VMVT reikalavimai maudyti kiaules voniose, kai vonios nėra net kaimiečio gryčioje. Neva smulkaus ūkininko paršelis yra didžiųjų kiaulininkų bėda ir dėl jų nevalyvumo atsiranda AKM, kuris atneša nuostolius. Aiškaus mokslininkų balso AKM temoje beveik nesigirdi, bet valdininkai uoliai vykdo instrukcijas. Tačiau apie šunis, kalbant šia tema, – nė žodžio.

Kai „Valstiečių laikraštis“ pasiteiravo, ką VMVT mano apie nuolat pabėgančių, neretai sulaukėjančių šunų daromą poveikį AKM plitimui, gavo tipišką valdišką atsakymą.

„Informuojame, kad, vadovaujantis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu, savivaldybės yra atsakingos už bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų populiacijos mažinimą ir laikinosios globos organizavimą, taip pat už kovinių ir pavojingų šunų paėmimą ir laikinąją globą. VMVT neturi informacijos, nėra gavusi pranešimų ar skundų, susijusių konkrečiai su išmestais, bešeimininkiais pavojingų veislių šunimis. VMVT taip pat negauna informacijos ir neturi duomenų, kad bešeimininkiai pavojingų veislių šunys vaikytųsi šernus ar kitus laukinius gyvūnus. Specialistai pastebi, kad vietovėse, kur laukinėje faunoje nustatomas AKM, pasireiškia ir plėšrūnų aktyvumas – sergančius šernus greit sumedžioja vilkai. Tačiau VMVT nėra kompetentinga ir įgaliota institucija, ir neturi galimybių nustatyti, kokie plėšrūnai pjauna naminius gyvulius – tai Aplinkos apsaugos agentūros specialistų, medžiotojų ir mokslininkų, tiriančių laukinę fauną, kompetencija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, Jūsų keliamų klausimų sprendimas nėra VMVT kompetencijoje“,– pagarbiai atrašė tarnybos patarėja Kristina Stakytė iš Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus.

Lietuvos savivaldybių asociacija šio klausimo komentuoti išvis nepanoro, nors VMVT bedė pirštu tiesiai į vietinę valdžią.

Maras maru, o medžioklė – medžiokle

Daug noriau apie reikalus šnekama ne iš valdiškos varpinės. Medžiotojų klubo „Uosinta“ prezidentas advokatas Mindaugas Jablonskis nurodo, kad šunų santykiai su maru yra tokie pat, kaip medžiotojų ir orientacininkų. „Kodėl medžiotojas pagal reikalavimus po medžioklės turi atitinkamai valyti batus, o kažkas, kas tame pačiame miške „orientuojasi“ – ne? <...> Taip, AKM perduodamas per kraują. Galima įsivaizduoti, kad susižalojęs ar žvėries sužalotas šuo išsivoliojo šerno išmatose, kur kažko esama. Bet čia pirmiausia šunų šeimininkų ir net medžiotojų problema. Jeigu mokslininkai priežastis žino apytiksliai, tai atsitiktinių šunų medžioklėse neturi atsirasti. Normalus medžioklinis šuo negali nei pernešti AKM, nei gąsdinti žmogaus“, – mano jis.

Mindaugas Jablonskis

Minėtas Stafordšyro terjeras, pasak M.Jablonskio, išeina, kad noromis ar nenoromis sudalyvavo medžioklėje. Nepatyrusiam, netinkamos veislės šuniui, pasak patyrusio medžiotojo, ten nėra kas veikti.

Jokių Stafordšyrų, M.Jablonskio teigimu, medžioklėje būti neturėtų, nes tai ne medžioklinės veislės šuo. „Vienas iš pagrindinių reikalavimų medžiokliniams šunims yra tai, kad jie negali būti agresyvūs žmonių, kitų šunų ir net žvėrių atžvilgiu. Medžiokliniai šunys turi surasti žvėri, jį sekti bei aploti, nukreipti žvėries dėmesį į save nuo besiartinančio medžiotojo, todėl medžiokinio šuns paskirtis nėra pulti ir kąsti žvėrį, nes tai tik bereikalinga rizika medžiotojui prarasti šunį.

Medžiotojai ir kiti asmenys, pamatę miške medžioklinės veislės šunį (atpažinę pagal išvaizdą), turi jausti saugiai, nebijoti jo. Jei šuo gimė agresyvus ar toks tapo, jo negalima imti į medžioklę“, – tvirtina medžiotojas.

Kaip teigiama, net ir tarpusavy medžioklėje apsilojantys ir apsikandžiojantys šunys yra nepageidautini. Visos šalies medžiotojų draugijos, pasak M.Jablonskio, yra sutarusios, kad į medžioklę galima imti tik medžioklinius šunis.

Gyvenimas apeina valdžią

Seimo Kaimo reiklų komiteto pavaduotojas Kazys Starkevičius sako, kad miesteliuose ir kaimuose rujomis lakstantys šunys tikrai sukelia problemų. „Net ir teoriškai prižiūrimi keturkojai, gamtai šaukiant, metasi į rujas. Gali sukandžioti vaiką, einantį iš mokyklos. Ir tai atsitinka – apkandžioja. Kas kita, kad yra šunų, kurie yra šeimininkų išmesti ar neva pabėgę. Neaišku, kaip juos vadinti – laukiniais ar puslaukiniais. Jie kelia grėsmę ir vaikams, ir laiškanešiams, ir atsitiktiniams praeiviams. Ir ūkininkų gyvuliams. Tai tikra problema, nes jų nėra kam suvaldyti. Medžioti šunų negalima, reikia laukti savivaldybės šungaudžių, kurie vykdo prieglaudos funkcijas. Tad problema tikrai egzistuoja. Kas dėl AKM, juo turi rūpintis mokslininkai – ieškoti vakcinų ir pan.“, – sakė K.Starkevičius „Valstiečių laikraščiui“.

Taigi galima ar negalima nušauti padarą, panašų į šunį, kuris atrodo laukinis arba puola? Kieno pagalbos prašyti?

Medžiotojų klubo „Uosinta“ prezidentas advokatas M.Jablonskis pabrėžia, kad problemą valdžia tarsi bando spręsti, bet kiek kreivokai. „Savivaldybės teisiškai vykdo prieglaudos, o policija – baudiko funkciją. Savivaldybių įmonės turi sugauti, na gali ta savivaldybė kažkiek ir bausti, bet labai simboliškai. Baudžia policija. Tik čia yra dar viena bėda – žmonių požiūris į savo augintinius. Antai teko bylinėtis su asmeniu, kurio palaidi dideli šunys reguliariai lakstė, puldinėjo. Kai pasiekėme, kad policija priverstų jį apsitverti – šuo ėmė prasikasti po tvora ir puldinėjo toliau. <...> Toliau viskas tęsiasi taip, kad šuns šeimininkas jau pats pasiskundė policijai, jog kažkas kažką padarė būtent jo šuniui. Ir dabar vyksta tyrimas kitos pusės naudai“, – pasakojo medžiotojas advokatas.

Visgi pažanga, kaip teigia M.Jablonskis, yra. Dabar į nežinia kokį dantingą ir puolantį sutvėrimą šauti jau galima. Nors dar net advokatai nežino, kaip tai teisiškai forminti.

Dabartinis aplinkos ministras, „Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų sąjungos“ deleguotasis Kęstutis Mažeika pakoregavo Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 4 punktą:

„KEISTA: 2019 05 13 įsakymu Nr. D1-291 (nuo 2019 05 14) <...>. Bešeimininkiai ar bepriežiūriai šunys ir katės nelaikomi medžiojamaisiais gyvūnais, tačiau medžioklės plotų naudotojai turi teisę gaudyti ir numarinti medžioklės plotuose sutiktus bešeimininkius ar bepriežiūrius šunis ir kates, laikydamiesi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo reikalavimų. Sunaikinti bešeimininkius ar bepriežiūrius šunis ir kates jų nesugavus leidžiama tik, jeigu šie gyvūnai kelia grėsmę žmonių sveikatai ar turtui, taip pat jeigu atitinkamoje vietovėje tam tikru laiku Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užfiksavo šių gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų atvejus ir medžioklės plotų naudotojams išdavė tai liudijančią pažymą arba vietovė savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskelbta pasiutligės grėsmės zona.“

„Taisyklėse nurodoma, kad viskas pavojingų šunų atžvilgiu turi būti daroma humaniškai, t. y. – žmogiškai. Turbūt tai reiškia – nudėti vietoje ir iš karto“, – svarstė M.Jablonskis.

Realiame gyvenime beglobius, piktus, puolančius pusiau ar visai (neaišku, kas nustato) šunis kol kas paprasčiau, esant galimybei, tyliai nugalabyti pačiam ir nesireklamuojant užkasti sode po obelimi. Žinoma, pilietiškas kaimynas gali visada pasistengti, kad turėtumėte bėdų. Skundimas dabar madingas.