R. Dovydėno pieš.

„Vasara – vasaros romanų metas, tad gal pasvarstykime apie meilę? Kiekvienas pažįstame porą, kuri nei iš šio, nei iš to išsiskyrė, nors, rodos, nieko netrūko. Ir pažįstame porą, kurie tokie skirtingi, taip netinka vienas kitam, barasi, riejasi, bet vis dėl to lieka kartu. Kuo tai paaiškinti?“ – klausia Vladimiras iš Klaipėdos.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

Visa tai lemia meilės įsivaizdavimai. Save pažinti galime pasiskaitę meilės romanų, kurių siužetai panašūs. Taip pat žiūrėdami televizijos serialus, kuriuose būtinai matysime rūstų heroją ir jo švelnią partnerę. Jiems bandys kenkti klastingos blondinės ir turtingi suvedžiotojai. Bet po daugybės nuotykių ir kankinančių įvykių įsimylėjėliai vis dėlto bus kartu. Kodėl daugeliui patrauklūs tokie siužetai? Todėl, kad jie atitinka mūsų romantiškų jausmų vaizdinius. Visuomenė bando aiškintis, kokia turi būti tikra meilė, apie tai kuriamos eilės, dainos, rašomi meilės romanai, kuriami filmai.

Vaizdinių kūrimas nėra blogas dalykas, bet blogai, jei vaizdiniai neaiškūs ar net klaidingi. Skaitytojo laiške aprašytų paradoksų priežastis – sutampantys arba ne meilės bei šeimos vaizdiniai. Jei Ji įsivaizduoja, kad žmona nuolat turi būti lepinama lyg princesė, o Jis įsivaizduoja, kad žmona – tai darbšti ir rūpestinga šeimininkė, vargu, ar partneriai ilgai bendraus.

Koks meilės epitetas? Ji tarsi pabudimas. Kiekvienas prisimena princesę, kurią pažadino bučinys. Šiandienos žurnaluose rasime parašyta: jis pažadino jos jausmus; ji pažadino jo norą gyventi… Kartais meilė pateikiama tarsi fizinis ar psichinis sutrikimas. Populiarūs muzikantai praneša, kad mergina jiems taip susuko galvą, jog net sutriko pojūčiai – regėjimas, klausa, kartais skonis, nes arba dingo apetitas, arba užėjo noras suvalgyti mylimąją… Meilė apibūdinama ir kaip išorinė jėga. Bandoma įteigti, kad meilė – tai išorinių jėgų akibrokštas, panašus į vėją, jūrą, kurioje galima nuskęsti.

Kiekvienas žmogus savaip susidėlioja populiarius vaizdinius. Psichologų tyrimai rodo, kad tokių vaizdinių schemų nėra daug. Pasikartojančias individualias fantazijas galima sutalpinti į dvidešimt schemų. Moterys dažniau meilę suvokia kaip kelionę, kuri, nepaisant išbandymų, bus įdomi. Joms patinka gelbėtojos ar gelbėjamosios vaizdiniai. Vyrams būdinga įsivaizduoti meilę kaip užvaldymą, kaip reikiamybę saugoti mylimąją. Abu jie įsivaizduoja netikėtus jausmus, dėl kurių taps laimingi. Vienas iš populiaresnių, veikiausiai iš mūsų protėvių paveldėtų vaizdinių – meilė prie židinio po vakarienės. Pasvajojus apie nuotykius, galima įsivaizduoti vestuves ir laimingą šeimą. Moterys mato save balta suknele, vyrams, atvirkščiai, nebūdinga įsivaizduoti save jaunikio vaidmeny. Moterys tiksliau įsivaizduoja ir vaikus, vyrų vaizdiniuose ką tik gimęs kūdikis yra jaunesnis žaidimų draugas, ne daugiau. Vaizdiniai, žinoma, padeda pasirinkti ateitį, bet gali ir trukdyti.

Viena iš žalingų idėjų – raginimas atidėti meilę. Taip dažnai pataria tėvai, mat meilė turi eiti po kažko svarbesnio – mokslų, karjeros… Tokios, neva, protingos mintys gali peraugti į klaidinančius vaizdinius. Kodėl labiau svarbu mokslas ir karjera, o mažiau svarbu – meilė ir santuoka? Vargu, ar pavyktų sudaryti planą kiekvienam gyvenimo atvejui, bet meilės atidėjimo idėja perauga į vaizdinį, esą meilė leidžiama tik po svarbių darbų, tarsi tie darbai kada nors pasibaigs.

Taigi laikas tvarkomas taip – 99 procentai skiriami pareigoms atlikti ir tik vienas procentas – ateičiai, tikriau – dabarčiai ir malonumui. Rezultatas – nuvargusi namų šeimininkė ir rūpesčių kamuojamas verslininkas. Ir jam, ir jai meilė uždrausta tol, kol nesutvarkyta buitis ir verslo reikalai. Todėl pačią intymiausią akimirką ji sako: pamiršau išjungti viryklę, o jo džiaugsmą nutraukia mobilaus telefono skambutis.