R. Dovydėno pieš.

„Kasmet vis daugiau žmonių įsitraukia į aplinkos tvarkymo akciją „Darom“. Deja, šiukšlių pilnų miškų, pakelių Lietuvoje nemažėja. Kodėl vieni šiukšles mėto, o kiti turi rinkti?“ – klausia skaitytoja Danutė iš Jurbarko r.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Norime gyventi gerai. Tam vartojama gyvenimo kokybės sąvoka. Gyvenimo kokybę apibrėžia socialiniai, ekonominiai ir gamtiniai rodikliai. Jungtinių Tautų statistikoje gyvenimo kokybė vertinama pagal vidutinę gyvenimo trukmę – norime gyventi ilgai, pagal bendrąjį vidaus produktą – turtingai ir pagal aplinkos užterštumą – norėtume gyventi gražioje švarioje aplinkoje. Šie duomenys leidžia įvertinti šalies padėtį.

Kyla klausimas, kodėl vienos valstybės, bendruomenės, asmenys saugo gamtinę aplinką, o kiti ją niokoja? Gamtos niokojimas tampa viena opiausių pasaulio problemų. Aplinkosaugos problemos susijusios ne tik su gyvenimo kokybe, bet ir laime. Štai Butano karalystė savo tikslu pasirinko piliečių laimės lygį, tad saugo ir savo aplinką. Gamtosauga šiandien ypač svarbi, nes gamtiniai ištekliai riboti. Istorija patvirtina, kad tos valstybės, kurios sunaikino gamtą, sugriuvo ir pačios. Tarkim, Senovės Egiptas tiekė grūdus, kuriais maitinosi visa Romos imperija. Šiaurės Afrikos šalys, kur dabar plyti dykumos, seniau buvo žali kraštai, vešėjo pievos.

Šiandien poveikio gamtai mastas tapo globalus, nes keičiasi klimatas, didėja lietaus rūgštingumas. Dabar miške ar parke pavasarį yra daug pernykščių lapų, o prieš kelis dešimtmečius jie būdavo supuvę. Visų miškų nesugrėbsime. Menkėja biologinė įvairovė, nyksta gyvūnai, augalai, didelėse Žemės teritorijose trūksta švaraus vandens.

Tad kokie žmonės naikina gamtą ir kokie ją saugo? Amerikos indėnai tikėjo, kad gamtos dvasios, dievai yra susiję tarpusavyje, ir manė, kad iš gamtos turėtume imti tik tiek, kiek reikia žmogui, ne daugiau. O indėnus užkariavę europiečiai manė, kad iš gamtos reikia imti kuo daugiau – viską, kas naudinga, ir naikinti, kas žmogui pavojinga. Indėnų požiūris artimas dabarties ekologams. Tai rodo, kad ryšys su gamta, požiūris į gamtą nulemtas ne kultūros lygio ir išsilavinimo. Nereikia manyti, kad visi žmonės, siekiantys turtų, apimti godumo griauna gamtą. Galbūt tokį požiūrį galima paaiškinti bendruomenių pasaulėjauta.

Pasak kinų filosofo Yu-Ftuano, kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija. Tie kurie atmeta genties istoriją, atmeta ir jos gamtinę aplinką. Žmonės mėgsta ir priima tai, ką pažįsta. Tačiau žmogus, kuris galvoja ir jaučia, kad gamta bloga ir svetima, kad ją reikia keisti, toks žmogus ir pats jaučiasi nelaimingas ir nemoka rūpintis gamta.

Dalis Lietuvos žmonių ar jų tėvai yra persikėlę iš kaimo į miestą, todėl jie neapsipratę su buvimu miesto ar kaimo aplinkoje. Jie suvokia šią vietą kaip svetimą, todėl nejaučia pareigos ja rūpintis, o į gamtą žvelgia kaip į vienkartinio vartojimo dalyką. Jiems neužkliūva šiukšlės, miškas jiems svetimas, jie nenori jo saugoti ir negalvoja, kas liks po jų – stovyklavietėse palieka butelius, šiukšles

.Ar juos reikia auklėti ir bausti? Taip, bet reikia ir suprasti, kad toks šiukšlintojas ir pats blogai jaučiasi. Jis suskilęs į dvi dalis. Vienoje pusėje – jo namas, jo kiemas, o kitoje – svetima teritorija. Tokia jausena trukdo žmogui pasijusti laimingam. Todėl rūpindamiesi gamta rūpinamės ir pačiu savimi. Yra ir žmonių, suvokusių ryšį su gamta. Jie „Darom“ akcijos metu kasmet renka šiukšles. Ši akcija – priekaištas tiems šiukšlintojams.