Kodėl taip bijoma ir tarsi gėdijamasi senatvės? Ar iš šio gyvenimo laikotarpio galima tikėtis ko nors gero? Kaip jį priimti? O gal senatvė gali tapti aukso amžiumi? Į šiuos amžinus klausimus atsako psichologė Jurga Dapkevičienė.

Ramybės metas

Iki tam tikros ribos žmonės džiaugiasi augančiais metų skaičiais ir gana palankiai priima kiekvieną amžiaus tarpsnį. „Jam jau metukai“, – džiūgauja mama ir tėtis. „Kada gi aš užaugsiu, kada?..“ – dažnas ikimokyklinuko rūpestis. „Man jau septyneri“,– išdidžiai taria pirmokas. „Valio, aš jau suaugęs“, – pareiškia pilnametystės sulaukęs jaunuolis. Paskui entuziazmas sparčiai blėsta ir labai greitai pasiekiama riba, už kurios augantys skaičiai nebedžiugina. Neteko girdėti, kad kas nors nuoširdžiai, su džiugiu laukimu skaičiuotų iki pensijos likusius metus ir patenkintas pripažintų: „Pagaliau – senatvė.“

Senatvė dažniausiai siejama su rudeniu ir liūdesiu, ligomis ir prarastais dantimis, lazda ir vienatve, pabaiga ir mirtimi. Rečiau prisimenama, kad senatvė – tai ir ramybė, neskubrus gyvenimo būdas, laisvė nuo pareigų, galimybė daugiau ilsėtis, išmintis bei teisė būti egocentriškam. Be to, rudenį nuimamas derlius. Senatvė – tai galimybė apžvelgti ir permąstyti gyvenimą, dar kartą apverkti ir palaidoti tai, ko netekome, pasidžiaugti ir padėkoti už tai, ką turime ar turėjome, ir nuoširdžiai atsidavus mėgautis dar likusiu laiku. Išmintis ateina su amžiumi – bus liūdna, jei amžius ateis pats sau vienas.

Pasakos išmintis

Analitinė psichologija daro prielaidą, kad pasakos atspindi vidinę asmenybės raidą. Atidžiau pasižiūrėkime į lietuvių liaudies pasaką „Lekiantis laivas“. Ją analizuodami apsiribosime fragmentu, kuriame veikia senelis. Ši analizė bent iš dalies atsakys ir į anksčiau išvardytus klausimus.

Trumpas pasakos turinys. Augino tėvai tris sūnus – du protingus, trečią – kvailą. Vieną dieną vyriausias sūnus išsiruošė statyti lekiančio laivo. Beeidamas sutiko senelį, kuris paprašė duonos. Vyriausias brolis nedavė. Pavarytas senelis pasakė, kad laivo jis nepastatys. Taip ir nutiko. Istorija pasikartojo ir antrajam broliui. Trečiasis sūnus atidavė seneliui duoną. Už tai buvo apdovanotas lekiančiu laivu. Herojus apkeliavo pasaulį, sutiko stebuklingų pagalbininkų, atliko karaliaus užduotis ir galiausiai vedė karalaitę.

Nežinome, nei kiek metų buvo tam seneliui, nei kaip jis atrodė. Ir iš tikrųjų niekas tiksliai nežino, kada prasideda senatvė. Nėra nustatyto kriterijaus ar amžiaus ribos, kurią pasiekę galėtume sakyti: „Viskas – senatvė“. Senstame kasdien ir visą gyvenimą. Žmonės labai įvairiai atsako į klausimą, kokio amžiaus sulaukusį žmogų galima laikyti senu. Turbūt pastebėjote, kad amžiaus riba nustumiama bręstant ir senstant: paaugliui ir keturiasdešimties sulaukęs žmogus atrodo senas, o keturiasdešimtmetis senatvę nutolina dar bent keliais dešimtmečiais. Sulaukęs septyniasdešimties žmogus netgi apie penkiasdešimtmetį kuo rimčiausiai sako: „Dar visai jaunas vyrukas.“ Apie mūsų pasakos senelį sakoma: „…atkūprina senas senutėlis“.

Matyt, kad senelis jau pajuto žemės trauką ir jai pasidavė – susikūprino. Simboline prasme manytume, kad jis nebeskrajoja padebesiais, bet priartėjo prie žemės – pačios realybės, įsišaknijo joje ir nebemaitina savęs fantazijomis apie didingus darbus ar stulbinamus laimėjimus; dirba tai, ką dar iš tikrųjų gali padaryti. Juk viena iš raidos užduočių ir yra gebėjimas priimti tikrovę, pernelyg nerūstaujant dėl jos netobulumo ar materializmo, bet priešpastatant jai savo kiek įmanoma pilnesnį gyvenimą.

Be to, nepaisant to, kad sulaukus senatvės didingi planai (lekiantis laivas) ir bent dalinis jų įgyvendinimas lieka praeityje, galima išmokti patirti malonumą iš paprasto buvimo – kasdienybės, susidedančios iš mažų darbelių bei kasdienių gėrio ir grožio pergalių auginant gėles ar ridikėlius, meistraujant, drožinėjant, siuvinėjant, skaitant ar tiesiog išplaunant grindis, nuvalant dulkes, atrenkant ir labdarai atiduodant nenešiojamus drabužius, nenaudojamus daiktus. Visais šiais būdais bei kiekvienam savitu išėjimu pasidairyti į lekiančio laivo statybas duodamas atkirtis senatviniam sąstingiui, kuris kartais pasireiškia dideliu prisirišimu prie praeities, negebėjimu atsisveikinti ir atsinaujinti. Atsinaujinimas neįmanomas nepaliekant to, kas jau praėjo, yra užbaigta ir išsisėmė. Kas gi naujo gali nutikti ten, kur visa erdvė užimta praeities?.. Juk ir mūsų pasakos senelis eina pats sau vienas – jis nevelka su savimi sunkių maišų ir nepuola auklėti jaunuolių, nebruka jiems savo patirties.

Priimti senatvę

Senelis vyriausiojo sūnaus neprašo dangiškų migdolų, jis prašo duonos. Kaip ir pati senatvė – nuolankiai prašo atidos ir bent kiek dėmesio, pripažinimo. Beje, duona yra ne tik pagrindinis ir paprasčiausias žmogaus maistas, bet ir dvasinio peno simbolis. Tiesa, galime įtarti, kad vyriausiasis sūnus vis dėlto neturi duonos – pasakoje minimi tik pyragai. Išeitų, kad jis turi lyg ir daugiau, lyg ir prabangiau, tačiau jam stinga pačios bazės, pagrindo. Jaunuolis neduoda seneliui maisto, atstumia jį. Senelis išpranašauja, kad darbas nepasiseks – lygiai taip ir įvyksta.Tam, kad bręstum, reikia susitikti ir deramai priimti vidinį senolį, kuris jau pasirūpins, kad gyvenimas taptų nuotykingu ir spalvotu, o apribojimai ir kliūtys būtų įveikti.

Atsisakymas priimti senatvę pragaištingas ne tik pasakose, bet ir realiame gyvenime. Graudu matyti beviltiškas pastangas pasijauninti ir žūtbūt atrodyti dvidešimties, kai akyse – šešiasdešimt penkeri. Ir labai gaila, nes, atsisakant priimti savuosius metus, o su jais – ir įgytą patirtį, tarsi netenkama ryšio su ja. Tuomet daugelis svarbių, sunkiai iškovotų resursų tampa neprieinami.

Antrajam broliui nutinka taip pat, kaip ir pirmajam. Nepamaitinęs senelio – nepriimdamas senatvės su visomis dovanomis, jis nepajėgia įgyvendinti savo tikslų.Tai, kaip pirmieji du broliai pavaro senuką šalin, primena taip įprastą gynybos mechanizmų taikymą, susidūrus su senatve, ir šį susidūrimą lydinčiu nerimu.

Nemaža dalis pseudopsichologinės literatūros tiesiog klykia: „Išlik jaunas, atsisakyk senti, senatvės nėra, viskas – tik tavo požiūris, gyvenk šimtus metų arba tiek, kiek tau norisi.“ Galima pagalvoti, kad sensta tik tie, kurie laiku nepriėmė teisingo sprendimo „nesenti“. Čia matome primityvių ir kiek brandesnių psichologinių gynybų kokteilį, susidedantį iš neigimo, visagalės kontrolės ir išstūmimo. Žmogaus polinkiu į visagalės kontrolės iliuziją mikliai naudojasi prekybininkai ir įvairūs šarlatanai, siūlantys stebuklingas priemones – vaistus nuo senatvės: kremus, tepalus, papildus ar praktikas, kurios grąžina jaunystę.

Nuosprendis seniems

Nuo senatvės ginamasi ir naudojant projekciją – įsivaizdavimą, kad senatvė ar su ja siejami būdo bruožai priklauso kam nors kitam, tiksliau – seniems. Seni žmonės dažnai vertinami stereotipiškai, apibūdinant juos kaip kaprizingus, įtarius, piktus, bambeklius. Jei kuris nors iš šių būdo bruožų būdingas jaunesniam žmogui, apie jį daug dažniau sakoma, kad jis „ryški asmenybė“, „su charakteriu“, „turi šarmo“ ar pan. O kalbant apie vyresnius pasigirsta nuosprendis – „senatvinis marazmas“ ar geriausiu atveju atlaidus atodūsis – „ko norėt, amžius“. Seniems žmonėms labai sunku pasipriešinti negatyviems kolektyviniams stereotipams.

„Atsibodo klausyti, ji kalba vis tą patį ir tą patį. Neįmanoma bendrauti /…/ visai nemoka klausytis“, – pasakojo apie savo tetą 23 m. Agnė. Paklausta, ką gi konkrečiai jos teta pasakoja, mergina sutrikusi gūžteli pečiais. Pasirodo, kad nors istorija nuolat kartojama, ji taip jos ir neišgirdo. Suprantama, senoji moteris ją vis kartoja ir tikisi, kad dukterėčia pagaliau išgirs. Juk greičiausiai ta praeities istorija sukasi apie jos šaknis. Taigi, ir apie ją pačią.

Tiesa, ne visada pasikartojantys senų žmonių pasakojimai reiškia, kad jų nesiklausoma. Pasikartojimai gali būti ir neurologinių procesų pasekmė. Taip pat gali būti, kad tokiu būdu senoliai siekia išlaikyti gyvenimo tęstinumą bei tapatumą, ventiliuoja sunkius emocinius išgyvenimus, o prisimindami savo laimėjimus bando sustiprinti silpstančią savivertę. Visa tai gąsdina, nuo to skubama atsiriboti. Lengviau priimti, kai bandai suprasti.

Bendruomenėse, kur nėra negatyvių projekcijų, pikti, atgrasūs senukai sutinkami panašiai dažnai kaip ir pasipūtę, arogantiški jaunuoliai. Pavyzdžiui, tarp tautosakos ar etnografinės medžiagos rinkėjų neišgirsi istorijų apie juos išvijusius, pikčiurnas senelius. Priešingai, daug dažniau gėrimasi jų svetingumu, dosnumu, išmintimi ir geranoriškumu. Taip jau yra, kad etnografinę medžiagą renkantys žmonės yra labai atidūs senolių pasakojimams – jie patys atidžiai klausosi, klausia ir perklausia, rūpestingai viską fiksuoja. Natūrali pasekmė: tokie retai sutinka piktus, įkyrius ir nuobodžius marazmatikus, nors itin dažnai bendrauja su senais žmonėmis.

Senatvė – pilnatvė

Senatvė – svarbus kokybinių pokyčių etapas. Tam tikras kūno ir sielos programų perinstaliavimas bei naujo jų veikimo subalansavimas. Brandi senatvė įneša nemaža apribojimų. Tenka atsisakyti planų, kurių nepavyks įgyvendinti dėl laiko ar jėgų stokos. Veiklos ir troškimų erdvė siaurėja, tačiau atsiveria visai kitos galimybės. Susilpnėjusi klausa gali tapti paranojos ir pykčio šaltiniu, žūtbūt bandant iššifruoti, apie ką gi jie ten šnibždasi .Tačiau gali ir labai padėti, nes tokiu būdu sumažinamas išorinio pasaulio triukšmas, kad galėtume mėgautis tyla ir ramybe, taip pat geriau įsiklausyti į savo vidinį pasaulį. Pablogėjusi rega taip pat prasmingai riboja didžiulį vizualinės informacijos kiekį ir leidžia tapti atidesniam vidiniams vaizdiniams. Greitesnis nuovargis, energijos stoka – tai patikimi signalai, kad išorinio pasaulio darbai ir rūpesčiai gali būti palikti savieigai. Jų vietą galėtų užimti gilesnio ryšio su transcendencija – Dievu, anapusybe paieškos, dvasinės praktikos, tiesiog ramus buvimas.

Senatvė yra mūsų didysis šansas priartėti prie pilnatvės, apžvelgti visą gyvenimo panoramą ir dar kažką pakeisti. Jei visą gyvenimą garsėjome kaip kritiški bambekliai, pikčiurnos, dramų primadonos ar panikieriai – mes galime stabtelėti ir sąmoningai įvertinti, ar tikrai dar nepakankamai išreiškėme šias savo asmenybės dalis? Jei jaunystėje bei brandžiame amžiuje joms skyrėme daug vietos, galbūt atėjo laikas ir kitiems vaidmenims?

Senatvės dovanos – tai laisvas laikas, kurį be sąžinės graužimo galima eikvoti savo nuožiūra. Laisvė ir laikas – skamba patraukliai ir viliojamai. Svarbiausia, kad seną žmogų lydėtų pusiausvyros ir dvasinės harmonijos jausmas bei tipiški šios būsenos palydovai – pakantumas, geranoriškumas, atlaidumas, dėkingumas, šiluma ir ramybė.

Parengė Virginija Genienė