R. Dovydėno pieš.

„Kokie esame mes, lietuviai, koks mūsų būdas ir kokie idealai mus vienija?“, –svarsto Valdonė iš Tauragės.

AtsakoKazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

Praėjusi Valstybės diena – puiki proga pasikalbėti apie Lietuvos savitumą, lietuvišką psichologiją. Prieš 175 metus išspausdintoje S.Daukanto knygoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ teigiama, kad lietuvis – ryžtingas, nuoseklus, nepraranda vilties, baigia pradėtą darbą, ištesi duotą žodį, randa pusiausvyrą tarp savų ir viešų reikalų. Regis, patikimas, kone idealus žmogus. Tačiau šis idealas neišsaugojo valstybės. S.Daukantas mini nuvargusius žmones, kurie nesugeba nieko nuveikti, tik pasyviai stebi, „vildamiesi naujus ponus malonesnius dėl savęs rasiant“.

Būta bandymų nusakyti lietuvišką tautinį charakterį. Jų yra ir šiandien. Publicistikoje ir filosofijoje, sociologiniuose tyrimuose taip pat ne kartą klausiama, kokiomis savybėmis pasižymi lietuvis. Tipiški atsakymai: gimęs Lietuvoje,vadina save lietuviu, atkaklus, užsispyręs, darbštus, ištvermingas, pesimistas.Trūksta gilesnio požiūrio bandant suprasti lietuvišką būdą.

Lietuvišką tautinį charakterį galima aptarti remiantis mažai kam girdėtomis sąvokomis„pasionariškumas“ ir „etnosas“. Pirmoji sąvoka žymi gebėjimą ir norą siekti ne iškarto suvartojamų dalykų, o idealių tikslų, pavyzdžiui, laisvės, teisingumo, demokratijos. Pasionariškas postūmis kuria etnosą – sutelkia didelę žmonių grupę, pasižyminčia elgesio bei vertybių bendrumu ir savita struktūra. Aprašyti etnoso struktūrą – sudėtingas uždavinys. Gal pakaks pažymėti, kad gyvybingas etnosas susideda iš dirbančių narių (valstiečių, darbininkų, prekiautojų), karių, vadų ir asmenų, saugančių vertybes, tradicijas, dorovę (žynių, dvasininkų, intelektualų).

Lietuvos istorija liudija, kad už etnoso vertybes atsakinga visuomenės dalis nuolat žūdavo ar prarasdavo įtaką. Kiekvienas prisimins bent kelis senovės Lietuvos kunigaikščius, tik vargu ar pavyks paminėti krivius ir vaidilas.

Lietuvos kunigaikščiai elgėsi sumaniai, keitė tikėjimą, tačiau drauge prarado vertybiškai orientuotą etnoso dalį. Vadai ir kariai sukūrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tačiau nepajėgė nuspręsti, ką su ja daryti, kokiam reikšmingesniam tikslui apjungti valstybę. Nebeliko dvasinio vadovavimo. Todėl neišvengiamai atėjo susijungimas su kita kultūra, nesugebėjimas apginti savo tautos ir valstybės. Protingų minčių, kaip gelbėti Abiejų Tautų Respubliką, netrūko, priešingai nei dvasinio autoriteto, kurio pasiūlytas kelias būtų besąlygiškai priimtas kitų etnoso sudėtinių dalių.

Psichologiškai tą pati situacija kartojosi XX amžiuje. Pasionariška idėja atkurti valstybę itin nepalankiomis sąlygomis leido ateiti į Vasario 16-ąją. Tačiau vertybinio principo – nepriklausomybė svarbiau už viską – nesugebėta laikytis. Lietuva greitai tapo kitos valstybės dalimi, o asmenys, tęsiantys dvasines vertybes ir tradicijas, atsidūrė Sibire arba Amerikoje.

Pasionariškas veikimas, vertybinio požiūrio atgimimas atvedė į Kovo 11-ąją. Tačiau šiandien vėl matome vertybinių principų neveiksnumą ir juos skleidžiančiųjų niekinimą.

Skaitytojams lengva eksperimentuoti mintimis. Štai Lietuvoje gausu savižudybių. Įsivaizduokime paprastą problemos sprendimą –autoritetingas inteligentas ar dvasininkas pasako: „Nesižudykit. Jūs reikalingi šeimai ir tautai.“ Ar sumažėtų savižudžių? Visiems aišku, kad tai  pasakiusį asmenį komentatoriai  paskelbtų nevispročiu, keistuoliu, nenormaliu, būtų primintos jo nuodėmės, jeigu jų trūktų – būtų išgalvotos.

Pavyzdys rodo daugiau negu vieną problemą. Siūlymai vertybiškai įsipareigoti veikiau sukels ironišką šypseną, nei bus suvokiami kaip dar viena galimybė. Jie nutylimi, elgiamasi taip, lyg jų nebūtų. O asmuo, kalbantis apie tikslus, saugantis vertybes, tradicijas ir dorovę, būna nuolat viešai žeminimas. Todėl jau mažai kam užkliūva paradoksas: paskelbus, kad mokytojo profesija taps prestižinė, iškart panaikinamas Edukologijos universitetas. Todėl nuolat skundžiamasi, kad trūksta inžinierių, statybininkų, santechnikų, bet dar neteko girdėti, kad stokotume filosofų, istorikų, mokytojų. Todėl politikai iškilmingai praneša, kad kyla universiteto dėstytojų atlyginimai ir „pamiršta“ pasakyti, kad jie uždirba tiek pat, kiek vairuotojai.

Kiekvienas iš mūsų turi ir teigiamų, ir neigiamų būdo savybių, įpročių. Kinų patarlė sako, kad būdo ydos – pagydomos ligos. Psichologai sako, kad tai asmenybės deformacijos, kurias galima keisti. Kalbant apie tautos būdą, jai kartais tereikia suvokti savo istorijos savitumą. Galbūt šiuolaikinės Lietuvos sunkumai sumenktų, jei aiškiau matytume lietuviško būdo trūkumus ir bandytume juos įveikti.