Kompetentingas žmogus prisistato neabejodamas savo svarba. Moteris, pasakiusi, „nežinau, aš čia tik sekretorė“, ja ir liks, o teigiančioji – „aš atstovauju sekretoriatui. Tuoj išsiaiškinsime jūsų klausimą“, ateityje gali tapti direktore.

G.Waltheris atkreipė dėmesį, kad einantys žemesnes pareigas žmonės tarsi atsiprašo dėl savo sėkmės: „pasisekė“, „taip susiklostė“… O sparčiai darantieji karjerą užtikrintai kalba apie savo nuopelnus, apie gerą darbą.

Ne mažiau svarbu naudoti tinkamus žodžius. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne yra per 50 000 žodžių. Kasdienėje kalboje galima nesunkiai atsisakyti keliolikos trukdančių pabrėžti žmogaus svarbą žodžių ir pakeisti juos įtaigesniais žodžiais, pabrėžiančiais kalbančiojo gebėjimus ir energiją.

Šiandien prekė, kurią norima parduoti, vadinama „liuksusine“, „ekstra“, žodžiu, aukščiausios rūšies gaminiu. Panašiai savo žodyną yra pertvarkę tie, kurie teigia esą laimingi. Jie retai kada vartoja posakį „tai neįmanoma“, dažniau teigia, kad „bus nelengva, bet padarysiu“.

G.Waltheris rašo, kad pakeitusieji kalbėjimo būdą, pradėjusieji dažniau teigti pasitikėjimą, netrukus ima kilti karjeros laiptais.

Galima padaryti dar vieną svarbią išvadą: jei apie įmonę, kurioje dirbame, apie šalį, kurioje gyvename, kalbame blogai – kliudome sėkmei. Suprantama, meluoti nedera, bet vadinamosios laimės ekonomikos šalininkai, manydami, kad tai, kas padeda vienam žmogui, gali tikti ir didesnėms bendruomenėms ar net valstybėms, atliko įdomius tyrimus. Jie susiejo kalbinę aplinką su bendruoju vidaus produktu (BVP) bei valstybių sėkme. Pasitvirtino, kad vienaip apie savo šalį kalba kylančios ekonomikos valstybių piliečiai, o kitaip – apimtų stagnacijos piliečiai. Vienaip žiniasklaidoje pristatomos sėkmingos šalys, o kitaip – neišbrendančios iš problemų.