LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Tik pasirodžius pavasarinei saulei, skubame rytinį kavos puodelį ar pietus neštis į terasą. Karantinas terasas pavertė tikromis poilsio oazėmis: čia ne tik užkandžiaujame, bet ir kaitinamės saulėje, pliuškenamės kubile ar net baseinėlyje. Tačiau, kad kiekvienas terasos metras pasitarnautų mums, o ne mes jai, verta kruopščiai apgalvoti ne tik įrangos medžiagas, bet ir jos vietą, realią paskirtį.
Poilsis čia ir dabar
Pavasaris – terasų statymo įkarštis bet kuriam meistrui. Per žiemą jau esame apsvarstę kur ir kokia terasa galėtų tikti, ko mes iš jos tikimės ir ką ten planuojame veikti. Socialiniuose tinkluose išgarsėjęs terasų meistras sutinka, kad darbymetis įsibėgėjęs: vieni nori statyti naujas, kiti – atsinaujinti senas, žiemos, lietaus, purvo išbandytas terasas. Nors įprastai terasos puošia kotedžų kiemus, vis dažniau terasas prašo pastatyti sodybų ir net vienkiemių šeimininkai.
„Kuo toliau, tuo labiau žmonės investuoja į savo gerbūvį, aplinką. Karantinas šiek tiek pakeitė mūsų požiūrį – terasos tapo savotiškomis namų SPA. Dažnai pastebiu, kai jaunos šeimos ant terasos ne tik įsirengia įprastas poilsio, pietų, grilio zonas, bet ir palieka vietos baseinui. Dažnai klausiu: kam jums to reikia, kam reikalinga tokia erdvė? Dažniausiai sulaukiu atsakymo, kad jie dirba iš namų, visos pajamos gaunamos nuotoliniu būdu, suprask, paeinu penkis žingsnius ir jau galiu atsipūsti nuosavame SPA. Žmonės dirba namuose, jiems poilsio reikia čia ir dabar, juolab kad susiklostė tokia situacija, kai išvykti kur nors sudėtinga“, – paskutiniais metais išryškėjusią prabangių ir erdvių terasų tendenciją pastebi Saulius Venclauskas.
Svarbiausia – išsiaiškinti poreikius
Terasa – ilgalaikis projektas, todėl pasiryžusiems kieme įsirengti neeilinę poilsio zoną, pašnekovas pataria atsakyti į šiuos klausimus: ką joje planuojate veikti ir kiek žmonių ja naudosis? Toliau galima gilintis į detales: parinkti vietą, įvertinti, kokio ji turėtų būti aukščio, kurioje namo pusėje, norima vakarinės ar pietinės saulės, atsižvelgti į vyraujančius vėjus, apsidairyti į šalia esančius objektus, bus statoma stoginė ar ne ir t. t. Pasak meistro, sodybų šeimininkai, priešingai nei miestiečiai, fantazijai gali duoti daugiau erdvės.
„Svarbu turėti ar įsivaizduoti projektą, kaip terasa turėtų atrodyti. Prieš pradedant darbus visuomet paklausiu, kokia yra šeimos sudėtis ir pomėgiai. Jeigu terasa reikalinga tik vakariniam pasisėdėjimui, natūralu, kad ieškome vietos, kurioje daugiausia matytume vakarinę saulę. Jau visai kitoje vietoje ji bus montuojama, jei ji reikalinga dienos metu arba savaitgaliais. Tuomet verta ją daryti per du kampus, kad pagriebtume rytinės ir pietinės šviesos. Toliau pažiūrėkime, kokie realūs šeimos poreikiai. Jeigu terasa statoma didelei šeimai, tuomet ją skirstome į zonas: grilio, kubilo, pietų, vaikų žaidimų ir kt. Ruošiantis statyti terasą svarbu nepamiršti dar vieno svarbaus kriterijaus – privatumo. Jeigu gyvename miestelyje, kur namas prie namo, aišku, jog terasą geriau kelti į vidinį kiemelį arba pastatyti ažūrinę sienelę, kad kaimynas žvilgsniu neerzintų“, – šypteli pašnekovas.
Vengti nereikalingų kvadratų
Statant terasą sodyboje ar vienkiemyje, anot S.Venclausko, fantazijai kur kas daugiau laisvės. Dažniausiai terasos įrengiamos prie vaizdingiausių kiemo taškų: tvenkinio, ežero, miško, sodo, gėlyno ir t. t. Vyriškis įsitikinęs, kad ir kur bus statoma terasa, reikia racionaliai parinkti jos dydį.
„Mano nuomone, terasoje nereikalingų kvadratų nereikia. Kas iš didelio stadiono, jeigu jis nėra funkcionalus? Kiekvienas kvadratas turi mums tarnauti. Esu girdėjęs hipotezę, kad terasa turi proporcingai atitikti sklypo dydį. Duosiu konkretų pavyzdį: jei sklypas 6 arų, terasa 20 kv. metrų. Esu turėjęs projektų, kai 30 arų sklype dviejų asmenų šeima norėjo didelės terasos. Bet kam to reikia? Tai reikš dideles eksploatacijos sąnaudas, reikės daugiau priežiūros. Galop susitarėme statyti iki 30 kv. metrų terasą su laiptais, vazonais ir apšvietimu“, – nuo nereikalingų išlaidų susilaikyti pataria terasų statytojas.
Drėgmė, temperatūra, saulė
S.Venclauskas įsitikinęs, kad terasa – namo dalis, todėl ją, kaip ir kitas patalpas, bent kelis kartus per sezoną reikia reguliariai išvalyti, kad nebūtų dulkių, purvo. Dar viena neišvengiama terasos savininko pareiga – kasmetinis alyvavimas. Tai daryti rekomenduojama ne tik tam, kad išsaugotume ar išryškintume medienos spalvą – alyvai įsigėrus į medieną, ji tampa praktiškai nepralaidi vandeniui. Tačiau prieš imant teptuką į rankas, meistras siūlo atkreipti dėmesį į tris pagrindinius kriterijus: medienos drėgmę, saulės apšvietimą ir oro temperatūrą. Visa tai lems darbo rezultatą.
Alyvuoti terasą, pasak specialisto, prasmingiausia pavasarį, prieš tai kruopščiai atlikus paruošiamuosius darbus: „Prieš imantis alyvavimo, lentas reikėtų nuvalyti specialia chemine priemone, kuri neleidžia kauptis pelėsiams, gerai išvalo purvą, dulkes, senos alyvos likučius. Antra, turime leisti medienai gerai išdžiūti (24–48 val.), kad medienos drėgnis nebūtų didesnis kaip 11 proc. Geriausias laikas alyvavimui, kai oro lauko oro temperatūra įšyla apie 12 laipsnių. Trečia, prieš ištepant alyva, privalome įsitikinti, kad ji negaus tiesioginės saulės spindulių. Tai svarbu, kad alyva spėtų įsigerti, o ne išdžiūti“, – pabrėžia S.Venclauskas.
Medžiagas rinktis pagal terasos vietą
Kas lemia terasos ilgaamžiškumą? Tai priklauso nuo medienos, statinio priežiūros ar nuo jos įrengimo? Meistro teigimu, vienareikšmio atsakymo nėra, nes svarbios visos dedamosios. Norint kokybiškos poilsiavietės, svarbu apmąstyti, kur ją pastatysime, vėliau pagal konkrečios vietos išplanavimą parinkti jai tinkamas medžiagas. Dar daugiau, terasos tarnavimo laikas gali priklausyti ir nuo jos pastatymo aukščio, todėl Saulius pataria vengti žemų terasų. Tokiu atveju didelė tikimybė, kad mediena bus prastai ventiliuojama, joje susidarys palanki terpė kauptis drėgmei, o paskui ir pelėsiui, grybams.
„Karkasas tarnaus ilgiau, jei terasa bus gerai vėdinama iš apačios. Jei mediena negauna pietinės saulės spindulių ir nėra didelių temperatūrinių šuolių – ji mus džiugins ilgiau. Todėl prieš renkantis medieną reikia aiškiai apsispręsti, kur ji bus statoma“, – akcentuoja terasų meistras.
Medžiagos: ką rinktis?
Kalbėdamas apie medžiagas, S.Venclauskas išskiria tris jų grupes: minkštieji ir tradiciniai (pušis, eglė, termiškai apdorota pušis, deginta mediena), kietmedžiai ir kompozitai. Pirmoji – minkštoji arba tradicinė mediena: „Tiems, kurių biudžetas ribotas, tačiau norima išskirtinio dizaino ar konstrukcijos, visada patariu rinktis impregnuotą pušies medieną.“
Pušinės, eglinės terasos išlieka populiarios, tačiau daugiausia terasų šiuo metu statoma renkantis kompozitą, tiksliau sakant, medžio ir plastiko junginį. Ši medžiaga sukurta kaip alternatyva medienai, siekiant mažinti miškų kirtimus. Ši medžiaga – dažnas pasirinkimas dėl kainos ar dėl paprastesnės priežiūros? Meistro teigimu, lemia ne kaina. Kompozitas nešerpetoja, todėl nepalieka rakščių, paviršius nėra slidus, atsparus drėgmei ir saulės spinduliams, todėl jai nereikia tiek daug priežiūros kaip medinėms terasoms ir taip bus galima skirti daugiau laiko poilsiui, o ne terasos aptarnavimui.
Elitinėmis laikomos kietmedžio terasos, kurioms statyti mediena atkeliauja iš egzotiškų kraštų: Centrinės Afrikos, Indonezijos, Brazilijos. „Tai yra aukščiausios kokybės mediena, tačiau norint ją išlaikyti gražią ir išskirtinę, reikia nemažai dėmesio priežiūrai. Dirbant su kietmedžiu svarbu žinoti, kad karkaso mediena turi būti tokio pat tankio arba tankesnė už pačią lentą. Taip yra nes minkštesnė mediena yra silpnesnė, ji greičiau pūva ir karkasas ilgainiui neatlaikys kietmedžio. Pasidarius brangią terasą, jau po kelerių metų išlenda pirmosios problemos. Kokie kietmedžio minusai? Tokia mediena greičiau pilkėja, medis eižėja, todėl po kiek laiko pasidaro nemalonu vaikščioti basomis“, – trūkumus įvardija pašnekovas.
Be to, ieškant tinkamos medienos svarbu įvertinti, ar terasa bus nuolatos veikiama drėgmės. Tuomet rekomenduojama rinktis termiškai apdorotą medieną, kuri net ir esant nepastoviai temperatūrai išlieka pakankamai stabili – bėgant laikui apdorotas medis taip stipriai nekeis formos, nesitrauks ir nesiplės, taip pat bus apsaugotas nuo skilimo ir šerpetojimo.
Šeimininko dėmesį mėgstanti terasa
Kokios terasos reikalauja daugiausia priežiūros, darbo ir, žinoma, investicijų? Nuo kokių terasų statymo meistrai siūlo susilaikyti? S.Venclauskas nė nemirktelėjęs atsako – maumedinės terasos. Nors prieš dešimt metų būtent šios medienos terasos mūsų kiemuose sudarė 80–90 proc., šiandien meistrai į jas žiūri skeptiškai: tokias terasas reikia daugiau šveisti, valyti, alyvuoti. Paprastai sakant, terasa dirba ne mums, o mes jai.
Sauliaus nuomone, turėti gražią ir tvarkingą maumedžio terasą įmanoma, tačiau toks noras kainuoja daug užsakovo rūpesčio, o techniniai sprendimai, kaip suvaldyti maumedžio kaprizus – brangūs ir kainos atžvilgiu neadekvatūs ekonominės klasės sprendimams. „Ne paslaptis, kad maumedis mėgsta šeimininko dėmesį. Jei įprastai medieną alyvuojame kartą per metus, verta atsiminti, kad kietmedis sunkiai įsisavina alyvą, todėl alyvuoti patarčiau du kartus per sezoną. Jau antrais metais terasa atrodys kaip po penkerių ar dešimties – ilgainiui ji praranda spalvą, pilkėja, medis trūkinėja, o einant basomis rizikuojama įsisegti rakštį. Spalva gerai neįsigeria, o alyvai atšerpetojus būtina ją nušveisti švitriniu popieriumi. Tokiu atveju esame „pririšti“ prie tokios terasos ir turime nuolat jai tarnauti“, – maumedinių terasų trūkumus vardija specialistas.
