R. Dovydėno pieš.

Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius

Per pirmuosius metų mėnesius minimos trys Lietuvos istorijos lūžius žyminčios datos –Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Kiekviena iš jų –proga susimąstyti, prisiminti ir bandyti suprasti, nes tai yra apsauga nuo 1918 m. vasario 16 d.nutarimo menkinimo.

Esame ypatinga tauta, kuriai įgimtas laisvės troškimas. Tačiau jį nuolat bandoma menkinti ir ardyti, neatsižvelgiant į tai, ką pasirašytame dokumente pabrėžė šalį atstatanti Lietuvos Taryba – atkuriama valstybė nėra nauja, tai seno valstybingumo tąsa.

1905 m. Vilniuje įvyko pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas, kuriame buvo aptartas ir Lietuvos valstybės atkūrimo kelias. Šio suvažiavimo dalyviai skelbė:„Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos) <…> Lietuvių suvažiavimas nusprendė: /Reikalauti savivaldos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo.“Carinės Rusijos priespaudos sąlygomis tai buvo aiškus žingsnis valstybingumo link.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės deklaraciją. Joje rašoma, kad„Lietuvos Taryba, kuri, kaip pripažįsta krašto ir užsienio lietuviai, vienintelė įgaliota atstovauti lietuvių tautai, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 18–23 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.“ Toliau deklaracijoje rašoma, kad valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti Lietuvos Taryba prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos.Bandymas atkurti valstybę buvo realus.

1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas:„Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

1920 m. gegužės 15 d.išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas, vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, priėmė ir paskelbė rezoliuciją: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“

1941 m. birželio 23-iąją,kitądien po to, kai nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, prasidėjo lietuvių sukilimas prieš sovietinę okupaciją ir per Kauno radiją buvo paskelbta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, kurioje teigta, kad „laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

1944 m. vasario 16 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas(VLIK) paskelbė savo programinę deklaraciją „Į Lietuvių tautą“. Joje teigiama, kad politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti savo jėgas bendram darbui ir sudarė VLIK. Jis skelbė: „Suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Tarybų Sąjungos, nei dėl dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusi, tik suvereninių valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas.“

1949 m. vasario 10–20 d. Balandiškių ir Minaičių kaimuose (Radviliškio r.) įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu buvo paskelbta Nepriklausomybės deklaracija. Joje rašoma: „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, <…>skelbia:/ LLKS Taryba <…> okupacijos metu yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. <…> Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.“

1949 m. VLIK paskelbė Lietuvių chartą, kurioje teigta: „Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

1978 m. birželio 15 d. paskelbtame Lietuvos laisvės lygos (LLL) iniciatyvinės grupės dokumente rašoma, kad pagrindinis LLL tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

1989 m. vasarį Kaune vyko šventinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 3-ioji sesija. Joje priimta deklaracija, kurioje teigiama, kad „juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. <…> Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato“.

Galiausiai 1990 m. kovo 11 d. buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Jame rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.“

Ar dar kuri kita tauta tiek kartų per mažiau nei šimtmetį bandė kurti valstybingumą? Net tada, kai atrodė, kad neliko prošvaisčių ir laisvės liepsna jau galutinai užgesinta, ją vis įžiebdavo žmonės, semdamiesi jėgų iš Vasario 16-osios akto. Šis nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo yra tiltas mūsų psichikos gelmėse, suvienijantis skirtingas kartas ir suteikiantis žinojimą, kad tauta ima likimą į savo rankas. Todėl kiekvienas gali pasirinkti tiesą, laimę bei gerovę.Vasario 16-osios aktas skelbė tikėjimą Lietuvos valstybe, todėl jis tapo vilties žiburiu,lietuvių savasties dalimi, skatinančia kurti ir įgyvendinti sėkmės viziją.