Sveikstant nuo priklausomybės ligų labai svarbus ir artimųjų vaidmuo – netinkamas jų elgesys gali paskatinti žmogų toliau vartoti narkotikus, todėl šeimos nariai turėtų žinoti, kaip padėti, LRT.lt teigia Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė. 15 metų narkotikus ir alkoholį vartojęs Liutauras akcentuoja, kad pirmiausia šeimos nariai turi suprasti, kad priklausomybė – liga.

Liutauras dabar džiaugiasi, kad beveik 9 metus yra nepriklausomas nuo jokių psichotropinių medžiagų, jam padėjo įvairios reabilitacijos ir anoniminių narkomanų susitikimai. Jis pasakoja, kad pirmieji narkotikai, kuriuos išbandė, buvo marihuana, o būdamas 15 metų jau vartojo heroiną.

Pasak vyriškio, viešojoje erdvėje labai trūko informacijos ir jo artimieji nežinojo, kur gali kreiptis pagalbos. Liutauras pasakoja, kad šeimos nariai jautėsi bejėgiai – jie galėjo atimti švirkštus, pinigus, tačiau visa tai laikina ir nesprendžia tikrosios problemos. Anot jo, artimieji dažnai nesupranta, kad priklausomybė nuo narkotikų yra liga.

„Mano tėvai galvojo, kad narkotikų vartojimas yra laikina, jie mane tarsi drąsino. Vėliau aš pats supratau, kad man negerai ir reikia pagalbos, tačiau tėvai vis dar žaidė, sakė, kad surimtėsiu, baigsiu kvailioti, ir šis etapas baigsis. Jie įsivaizdavo, kad tai paprasta – išsimiegosiu ir kitą rytą viskas bus gerai“, – svarsto Liutauras.

Svarbu suprasti, kad priklausomybė – tai liga

Liutauras teigia, kad dažnai žmonės bijo ieškoti pagalbos, galvoja, kad yra beviltiški, todėl jiems labai svarbu jausti aplinkinių palaikymą.

„Tikrai daug žmonių dėjo į mane pastangas – net nepažįstami. Jie matė, koks aš, kaip man blogai – gatvės vaikas, jaunas vaikinukas, o jau kojos pūva, degraduoju. Vieni pamaitino, kiti leido nusiprausti, sutepė sumuštinį, jie klausė, kaip gali padėti. Tie žmonės man po truputį skleidė informaciją, ragino eiti į susitikimus, reabilitacijos programas“, – prisimena Liutauras.

Jis tikina, kad priklausomybės liga sergantis žmogus pats turi norėti keistis, tačiau artimieji gali padėti, pasakyti, kad laikas susiimti ir pradėti gydytis. Liutauras taip pat pabrėžia, kad būtina suprasti, jog priklausomybė yra liga, kurią reikia gydyti.

Svarbu ieškoti informacijos, žinoti, kad yra anoniminių narkomanų klubai, kad pagalba suteikiama ir priklausomybės liga sergančių žmonių šeimoms. Liutauras artimuosius ragina dalyvauti įvairiose jiems skirtose programose. Anot jo, priklausomybės liga paliečia visą šeimą – sergantysis apgauna artimiausius žmones, juos įskaudina, išduoda. Tokiais atvejais šeimos nariai nežino, kaip elgtis, kaip atleisti.

„Puikus dalykas yra atviri anoniminių narkomanų susitikimai, į kuriuos gali ateiti artimieji, pabūti kartu, išgirsti, apie ką mes kalbame. Taip šeimos nariai gali nugalėti kompleksus ir baimes“, – skatina Liutauras.

Anot jo, artimieji turi suprasti, kad iš pirmo karto gali nepavykti pasveikti, todėl tokius atkryčius reikėtų priimti kaip tarpines stoteles iki sveikimo. Nepasisekus nederėtų pulti į ašaras ar depresiją, o imtis veiksmų.

Liutauras mano, kad kita klaida, kurią daro artimieji, yra nuolatinis priklausomo žmogaus gelbėjimas – šeimos nariai neturėtų duoti pinigų, nes žmogus gali pradėti tuo manipuliuoti ir meluoti.

„Reikia kalbėtis, kad artimieji galėtų įsitikinti, jog jų šeimos narys tikrai važiuoja į reabilitaciją, o ne kur nors kitur. Tik besikalbant galima pamatyti, ar motyvacija tikra. Sunkesni ligoniai dažnai neieško pagalbos. Toks buvau ir aš. Gyvenau gatvėje, buvau išbandęs reabilitacijas, psichologus, ekstrasensus – man niekas nepadėjo. Jaučiau, kad galiu išprotėti, supratau, kad mane palieka ir kūnas, ir smegenys“, – prisimena Liutauras.

Priklausomybės ligų stigmatizavimas trukdo suteikti pagalbą

Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja A. Širvinskienė pasakoja, kad jei per paskutinius 12 mėnesių pastebimi bent trys iš šešių tarptautinėje ligų klasifikacijoje nurodyti kriterijai, žmogui diagnozuojama priklausomybė.

„Vienas kriterijus – tam, kad žmogus pajustų euforiją, jam reikalingas vis didesnis narkotinės medžiagos kiekis. Atsiranda poreikis narkotikus vartoti dažniau ir didesniais kiekiais. Staiga nutraukus vartojimą gali atsirasti fizinė abstinencija, kai žmogus jaučiasi blogai fiziškai. Trečiasis kriterijus – dingsta domėjimasis bet kuo, kas anksčiau buvo įdomu, tam nebelieka laiko“, – kalba A. Širvinskienė.

Kitas kriterijus – labai didelis psichologinis noras vartoti. Nors žmogus aiškiai suvokia, kad tai yra didžiulė problema, jis negali to atsisakyti ir be specialistų pagalbos sustoti.

Gydytoja pabrėžia, kad kiekvienas psichotropinių medžiagų vartojimo atvejis skirtingas, tačiau galima išskirti dažniau pasitaikančias priežastis. Anot jos, labai dažnai būna svarbūs keli kriterijai, kurie ir pastumia žmogų link priklausomybės.

„Paauglystės laikotarpiu labai pavojinga, kai narkotikus vartoja artimiausioje aplinkoje. Ypač, kai tai daro tam tikras autoritetas. Prie problemos prisideda dėmesio trūkumas šeimoje, neteisingas auklėjimas ar per didelė globa. Blogai, kai į vaiką sudedami visi lūkesčiai, kurių patys tėvai negalėjo išpildyti. Per didelė kontrolė ir spaudimas būti sėkmingam taip pat turi neigiamą poveikį“, – pasakoja A. Širvinskienė.

Anot specialistės, prie noro vartoti narkotikus prisideda ekonomiškai nestabilus gyvenimas, tada žmogus ieško atsipalaidavimo, stengiasi pakelti savivertę. Pasak A. Širvinskienės, jei žmogus negauna priemonių savo tikslams pasiekti, jis pradeda ieškoti nelegalių būdų, kaip save realizuoti.

Gydytoja pasakoja, kad dažniausiai narkotikus pabando jauni vaikinai. Pagalbos taip pat dažniau kreipiasi vyrai, o ne moterys. Vis dėlto, pabrėžia ji, statistika parodo tik tai, kokie žmonės kreipiasi pagalbos, didelė dalis vartojančių to nedaro.

Specialistė pabrėžia ir tai, kad visuomenėje priklausomybės ligos stigmatizuojamos. Anot jos, žmonės nesupranta, kad tai liga, kurią reikia gydyti. Bausmės ir pasmerkimas nepadės – patekę į laisvės atėmimo įstaigas žmonės tarsi patenka į pogrindį, ten specialistams sunkiau juos pasiekti ir suteikti pagalbą.

Artimųjų elgesys gali paskatinti vartoti

A. Širvinskienė pabrėžia, kad sveikstant labai svarbus ir artimųjų vaidmuo. Kartais patys to nenorėdami jie gali trukdyti gydytis. Kaip vieną iš artimųjų daromų klaidų gydytoja įvardija atsiribojimą nuo gydymo – šeimos nariai turėtų dalyvauti įvairiose programose. Anot specialistės, nereikėtų sergančiajam sudaryti „šiltnamio sąlygų“, nederėtų duoti pinigų ar važiuoti pirkti narkotikų. Žmogus turi išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

„Reikia netrukdyti sveikti ir jautriai nereaguoti į nesėkmes. Kaip ir bet kuriai lėtinei ligai, pavyzdžiui, diabetui, priklausomybei būdingi atkryčiai. Nereikėtų ir nuvertinti žmogaus, jis turi jausti palaikymą, tačiau žinoti, kad privalo grįžti į gydymo programą“, – pataria specialistė.

Anot A. Širvinskienės, priklausomybė nuo narkotikų dažnai sugadina šeimos tarpusavio santykius, sukelia nuoskaudų, dėl to artimieji linkę stebėti pacientą tarsi pro padidinamąjį stiklą, nepasitiki juo. Šeimos nariai neturėtų priminti priklausomybę turinčiam žmogui jo klaidų ir tarsi laukti kito atkryčio, nes taip gali jį paskatinti vėl vartoti.

Specialistė tikina, kad kartais ir artimiesiems prireikia psichologo pagalbos – jie tarsi tampa priklausomi nuo priklausomybės liga sergančio šeimos nario, tai vadinama kopriklausomybe. Tokiu atveju artimajam būtina kalbėtis apie savo jausmus, lankyti psichosocialinio gydymo programas, skirtas priklausomų asmenų šeimos nariams, tačiau, pasak A. Širvinskienės, artimieji nenoriai kreipiasi pagalbos.

Pastebėję, kad jų šeimos narys serga priklausomybės liga, artimieji turėtų to neslėpti ir imtis priemonių, suradę tinkamą momentą ramiai paaiškinti, kad šią problemą reikia spręsti. A. Širvinskienė pataria paieškoti informacijos apie galimus gydymo būdus, galimybę gydytis nemokamai ir anonimiškai. Anot jos, prievarta šiuo atveju nepadės – pats žmogus turi norėti gydytis.

„Tikimybė, kad žmogus pats suvoks, jog serga, yra maža. Rašytojas Jorgenas F. Nissenas priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų yra pavadinęs „nematomu drambliu“ – visi aplinkiniai problemą mato, tačiau pats žmogus – ne. Kol jis pripažins, kad serga, gali būti per vėlu“, – aiškina A. Širvinskienė.

Gydytoja teigia, kad artimieji turėtų išpildyti sergančiajam duotus pažadus. Pavyzdžiui, negrasinti skyrybomis, jei žmogui nenustojus vartoti tikrai to nepadarys. Kitu atveju žmogus nesikeis, nes tokia situacija jam palanki ir patogi. Prieš kalbantis su artimuoju gydytoja rekomenduoja pačiam ateiti pasitarti su specialistu, kaip nedaryti klaidų.

Domantė Platūkytė