Asociatyvi nuotr.

Tiek viešojoje erdvėje, tiek pokalbiuose su žmonėmis pastaruoju metu vis prasprūsta džiugi žinia apie neva tėvynėn skubančius sugrįžti emigrantus. Čia kalbama ne apie tuos sezoninius mūsų tautiečius, kurie atvažiuoja trumpam, užsiregistruoja ir deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvoje.

Tokiu būdu mūsų visų sąskaita pasitvarko savo reikalus – registruojasi ir lankosi pas gydytojus, susirenka išmokas už gimusius vaikus bei kitas Lietuvos piliečiams priklausančias lengvatas. Kai baigiasi užsienio darbdavių suteiktos atostogos, jie vėl taria ‚ate“ gimtinei. Kai kurie dar priduria, kad Lietuvoje neįmanoma „normaliai“ gyventi, išsiregistruoja ir išvyksta dirbti bei mokėti mokesčius užsienio valstybei. O tai, kad iš mūsų šalies biudžeto, t.y. iš mūsų, čia gyvenančių ir dirbančių, sumokėtų mokesčių jie susitvarkė sveikatą ar gavo kokias nors išmokas, šie žmones laiko apsukriu ir gudriu ėjimu, savo verslumo įrodymu.

Metų pradžioje vis daugiau buvo kalbama apie nuolatiniam gyvenimui grįžtančius emigrantus, ketinančius savo tolesnį gyvenimą ir veiklą sieti su Lietuva. Užklupusi pandemija sustabdė bet kokį žmonių judėjimą tarp valstybių. Įdomu, ar atsivėrus Europos sienoms gyventojų migracijai, grįžimo tėvynėn procesai iš tiesų tęsiasi.

Žinoma, įdomiausia, ar grįžta į gimtinę Biržų krašto žmones, dėl įvairiausių reikalų kažkada pasirinkę emigranto dalią. Optimistai jau norėtų regėti imigracijos bangą, kaip kadaise užsidirbę pinigų Amerikoje tautiečiai grįžo į nepriklausomybę paskelbusią tėvynę po 1918 metų, pirko čia žemę ir ėmėsi vienintelio tikram lietuviui tinkamo amato – dirbti žemę.

Deja, dideliu grįžtančių emigrantų antplūdžiu Biržų kraštas pasigirti negali. Seniūnijų darbuotojai, registruojantys atvykstančius ir norinčius deklaruoti gyvenamąją vietą žmones, eilių prie durų nemato. Pozityviausiai buvo nusiteikusi Vabalninko seniūno pavaduotoja Zena Švainauskienė. Moteris sakė ką tik priėmusi ir kalbėjusi su trimis jaunais žmonėmis, grįžusiais iš užsienio ir ketinančiais pasilikti gimtinėje. Z. Švainauskienė sakė jaučianti, kad tokių žmonių srautas tik didės, kad dalis išsibarsčiusios po pasaulį mūsų tautos vėl grįš į tėvynę.

Panašus pagyvėjimas ir Pačeriaukštės seniūnijoje. Čia taip pat yra trys iš užsienio grįžę asmenys. Anot seniūno pavaduotojos Sigitos Strautnikienės, vienas grįžęs žmogus jau susirado ir darbą. „Tikimės, kad su mažais vaikais grįžę žmoės čia ir pasiliks“, – sakė pavaduotoja.

Matyt, šiame reikale skaičius trys yra kažkoks magiškas, nes ir Pabiržės seniūnijoje priregistruoti trys sugrįžę iš užsienio piliečiai. Ar jie vėl nepakels sparnų, seniūnė garantuoti negalėjo.

Tuo tarpu likusiose seniūnijose jokių atvykėlių nei regėti, nei girdėti. Kalbinti seniūnijų atstovai sakė jokio sugrįžtančiųjų srauto nejuntantys, ir vargu ar kiek labiau juntama tokių žmonių banga pasieks mūsų apylinkes. Anot kalbėjusių, nėra objektyvių priežasčių, kurios esmingai skatintų ar spaustų emigrantus sugrįžti. Net jei Anglijoje dėl „Brexit‘o“ atsiras kokių nors suvaržymų, dėl jų išvykstantys pirmiausia rinksis kitas Europos šalis, o ne tėvynę.

Vienintelis šviesesnis pastebėjimas, dėl ko sutarė visų seniūnijų žmonės, – tai žymiai kritęs norinčiųjų išvykti skaičius.

Kaip skelbia Lietuvos statistikos departamentas, nuo 1990 metų gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo milijonu žmonių. Iš šio skaičiaus emigravusiųjų yra daugiau nei 700 tūkst. žmonių. Didžiausias emigracijos pikas buvo 2010 metais, kai svetur išvyko kone 84 tūkst. gyventojų. Dabar stebimas išvykstančių žmonių srauto mažėjimas, auga atvykstančiųjų skaičius. Daugelį metų apie 82 proc. atvykėlių sudarydavo grįžtantys lietuviai. Nuo 2017 metų situacija keičiasi, daugėja atvykėlių iš ne Europos Sąjungos šalių, daugiausia Baltarusijos ir Ukrainos piliečių. Jei kalbėtume apie imigrantus, ne Lietuvos piliečius, jų šalyje yra kiek daugiau nei 2 proc. viso gyventojų skaičiaus. Panevėžio apskritis priklauso apskritims, kuriose gyvena nedidelis užsieniečių skaičius (apie 1100 žmonių).
Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“