Minint 27-ąjį Kovos 11-osios gimtadienį Lietuvos miestai ir kaimeliai pasipuoš valstybės vėliavomis. Šalia trispalvių plevėsuos ir raudonos istorinės vėliavos su Vyčiu. Tik ar neatrodo, kad jis jau dairosi į kaimynų pusę?

Išvijo referendumu

Gali būti, kad šventiniuose Kovo 11-osios renginiuose tarp Lietuvos valstybės, Latvijos ir Estijos, Europos Sąjungos vėliavų suplazdės ir kaimyninės Baltarusijos nacionalinė vėliava – balta su raudona juosta per vidurį. Lietuvoje gyvena nemaža baltarusių bendruomenė: pastarojo gyventojų surašymo duomenimis, daugiau nei 45 tūkst. žmonių nurodė esantys baltarusių tautybės. Po metų, kai būsime atšventę Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų, savo valstybės įkūrimo šimtmetį minės ir baltarusiai: 1918 m. kovo 25 d. buvo įkurta Baltarusijos Liaudies Respublika. Nepriklausomybę ji išlaikė mažiau nei metus –1919 m. sausio 5 d. ją okupavo bolševikai, ir balta bei raudona vėliava ir baltas Vytis raudoname herbo skyde daugiau nei 70 metų buvo pradingę iš Baltarusijos valstybės simbolių.

1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai ir atkūrus Baltarusijos nepriklausomybę, ši vėliava ir herbas vėl buvo įteisinti, tačiau ir šįkart neilgam. Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos inicijuotame referendume dėl valstybės simbolių, rusų kalbos statuso ir integracijos su Rusija 87 proc. jame dalyvavusių baltarusių pritarė naujiems valstybės simboliams – šiek tiek modifikuotam sovietinės Baltarusijos herbui ir vėliavai. Tautinė vėliava ir Vytis persikėlė į opozicijos mitingus ir kitose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, gyvenančių baltarusių bendruomenes.

Prisiminė ištakas

Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, laikai keičiasi atnešdami ne visada malonias permainas. Ar prieš ketvirtį amžiaus būtume patikėję, kad nepriklausomą Lietuvą paliks ketvirtadalis tautos? Ar kas būtų pamanęs, kad šalies valdžia abejingai stebės, kaip, nuskutus plikai kaip kulną, griūva vienu iš valstybės simbolių tapęs Gedimino kalnas Vilniuje? Kas atsakys, jei vieną rytą su dideliu trenksmu ant Valdovų rūmų nugrius pilies bokštas su iškilmingai besiplaikstančia trispalve? Turbūt kryžiuočiai arba kagėbistai.

Baltarusijoje plazdant dabartinei valstybės vėliavai senieji simboliai kantriai laukia savo eilės. P. Lileikio nuotr.

Pavasarinės permainos padvelkė ir Baltarusijoje. Pašlijus santykiams su Rusija, prezidentas A.Lukašenka staiga prisiminė baltarusių tautos istorinę praeitį, kuri turėtų sustiprinti patriotizmą ir norą ginti tėvynę (žinoma, pirmiausia jį patį) nuo „Rusų pasaulio“ plėtimosi Minsko link. Kovo 1 dieną A.Lukašenka pareiškė, kad mokykliniuose vadovėliuose reikia „įrašyti tiesą apie Baltarusijos valstybingumo kūrimąsi“. Prezidentas pagyrė baltarusių istorikus ir archeologus už mokslinių darbų ciklą „Baltarusijos valstybingumo ištakos: Polocko ir Vitebsko žemės IX-XVIII a.“ Juose teigiama, kad valstybingumo pradžia siekia IX amžių, kai, susivienijus vietinėms gentims, Polockas tapo valstybės formavimosi centru. Vėliau, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) laikais, Polocko žemė esą vystėsi autonomiškai. Gal kartu su A.Lukašenkos pagirta tiesa apie valstybingumo kūrimąsi į Baltarusijos pusę vėl gali atsigręžti LDK simbolis Vytis, dairydamasis sau vietos naujame gudiškame herbe ar vėliavoje?

Kaip pasidalyti?

Viešosios įstaigos „Mūsų vėliavos“, skatinančios pilietiškumą ir nevaldišką požiūrį į valstybės vėliavas, direktorius Deivydas Rimkevičius nepavydi baltarusiams Vyčio. „Vyčio simbolis – lietuviškas. Būtų labai juokinga, jeigu jie tvirtintų, kad jis yra jų. Niekada nebuvo Baltarusijos Didžiosios Kunigaikštystės, buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Kita vertus, gerai, jeigu jie identifikuojasi su mumis, mano, kad esame iš bendro kamieno. Dabartinė Baltarusijos teritorija – buvęs baltų arealas. Dabartiniai jos gyventojai kalba kita kalba, bet jie yra mūsų giminės. Ir jeigu jie nori su mumis identifikuotis – puiku“, – sakė D.Rimkevičius.

Deivydas Rimkevičius

Istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, tikimybę, kad Baltarusija kada nors susigrąžintų vėliavą, panašią į Lietuvos istorinę, laiko labai menka. „Jie vis tiek grįžtų prie savo tautinės, baltos ir raudonos spalvos. O įvairių modifikacijų Vytis, žinoma, gali būti naudojamas Baltarusijoje, juk negali jiems uždrausti pretenduoti į LDK paveldą. Tačiau vėliavos visiškai sutapti negalėtų. Jei baltarusiai sugalvotų sau tokią vėliavą, kuri oficialiai Lietuvoje įtvirtinta, kaip, pavyzdžiui, valstybinė istorinė, tarptautinė bendruomenė jos nepripažintų“, – sakė A.Kulakauskas „Valstiečių laikraščiui“.

Pasak jo, jei Baltarusija ilgalaikėje perspektyvoje konstruodama savo tapatybę atsigręžtų į LDK laikus, geopolitiniu požiūriu mums būtų gerai. Kita vertus, ir ten kyla nacionalizmas: kam ji išskirtinai priklauso? „Nors šiaip jau abiem priklauso. Dažniausiai būna nesutarimų, kaip pasidalyti. Aišku, vienodų vėliavų negali būti, bet, kaip sakiau, Lietuva šia prasme jau pirmauja“, – sakė profesorius.

Viena ir nedaloma

Nukreipę akis nuo Baltarusijos galėtume paklausti savęs, o kaip jaučiasi Vytis Lietuvoje? Ar oficialus istorinės vėliavos naudojimas nėra per siauras? D.Rimkevičius teigia neįžvelgiantis jokios mūsų trispalvės ir istorinės vėliavos konkurencijos: pasak jo, jos abi viena kitą papildo ir yra neatskiriamos. „Jeigu kalbame apie tūkstantmečio Lietuvą, tai be Vyčio vėliavos ji neįmanoma. O atkurtos valstybės šimtmetis mums asocijuojasi su trispalve vėliava. Bet jei minime atkūrimą, vadinasi, buvo atkurta ankstesnė valstybė. Tos vėliavos turi būti kartu. Jos suaugusios tarpusavyje. Trispalvė yra išaugusi iš Vyčio vėliavos. Mūsų valstybė viena ir nedaloma, ir tos vėliavos būtent tai ir simbolizuoja“, – sakė D.Rimkevičius.

A.Kulakauskas atmeta bandymus sumenkinti trispalvę, neva ji buvusi išgalvota, pernelyg panaši į Afrikos šalių vėliavas. „Tai blefas, visos vėliavos – ne iš Dievo ir ne iš medžio. Visos sugalvotos. Galima kalbėti nebent apie tai, kuri senesnė“, – sakė jis. Profesorius pridūrė, kad laikui bėgant vėliavų išvaizda taip pat keičiama. „1939–1940 m. Lietuva jau buvo parengusi kitą savo trispalvės projektą. Visa bėda, kad Lietuvos Respublika, kuri kūrėsi 1918–1919 m., turėjo konfliktą su Lenkija, todėl atsiribojo nuo LDK tradicijos, nes ja rėmėsi Jozefas Pilsudskis, 1920 m. įkūręs vadinamąją Vidurio Lietuvos Respubliką. Lenkijos kariuomenė tada okupavo dalį Lietuvos ir Baltarusijos žemių. Ji gyvavo iki 1922 m., kol buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. Jei 1939–1940 m. vėliavą būtų pakeitę, naująją žmonės gal būtų priėmę, ir viskas būtų buvę gerai“, – svarstė pašnekovas.

Antanas Kulakauskas

Didžiausias pavojus

Pasak A.Kulakausko, trispalvę dažnai kritikuoja tie, kurie nori LDK vėliavai suteikti pagrindinės statusą. Tačiau esą dabar rimtai svarstyti apie pagrindinės Lietuvos vėliavos keitimą būtų didesnė dvasinė trauma lietuvių tautinei tapatybei, negu lito atsisakymas. „Litas – piniginis ženklas, juo perkami materialūs daiktai. O vėliavoje jau yra ir dvasios. Būtų pasityčiota iš savo dvasinės tapatybės, kad ir kokia ji būtų. Šimtas metų valstybei. Už ją žmonės žuvo kovose, buvo kalinami, tremiami. Paaukota daug kraujo. Ir jeigu šitai jau nesvarbu, o svarbu kažkas kita, ko iš tikrųjų niekas tikrai neatsimena, nes LDK laikai tolimi... Taip, vėliava su Vyčiu siejama su didingumu, ji – didelės valstybės palikimas, bet, kita vertus, XVI–XVIII a., kai ši vėliava jau įsitvirtino, Lietuva de facto buvo autonomiją turinti Lenkijos provincija, kaip Katalonija dabartinėje Ispanijoje“, – sakė A.Kulakauskas.

Pasak istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, jei skirtingi tautiniai susivienijimai garbina tuos pačius praeities didvyrius, nereiškia, kad jie juos dalijasi. „Jeigu kitatautis krikščionis garbina Dievą ir deda kryžių savajame ženkle, nereiškia, kad jis ką nors pasisavina. Aš siūlyčiau žiūrėti visai kitu kampu. Mylėkime savo ženklus, mylėkime savo praeitį, supraskime, kad baltarusiai taip pat turi kokiu nors būdu savąją tapatybę grįsti, tiesiog reikia daugiau supratimo ir tolerancijos. Galime manyti, kad baltarusiai turi tik tokį pasirinkimą: arba išvesti save iš rusų veislės ir pasiduoti jiems, arba, jei šiandieninė Baltarusija save grindžia tuo, kad ji nėra Rusija, ji turėtų vesti save iš LDK, iš atskirų jos dalių. Tad mums reikia tokią Baltarusiją remti. Mūsų interesas turėtų būti nepriklausoma demokratiška Baltarusija, o ne putiniško kirpimo Rusijos imperija prie mūsų rytinių sienų. Aš siūlau apie visa tai pamąstyti, kai kalbama apie nepasidalijimą ženklais. Didžiausias pavojus yra mūsų beprotybė“, – sakė E.Aleksandravičius.

Nebijokime dalytis

Vytis Jurkonis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas

Baltarusijoje pastebimas tam tikras pagyvėjimas tiek diskutuojant apie LDK istoriją ir jos palikimą, tiek ir dėl Pahonia (Vyčio) ir tautinės vėliavos simbolių. Anksčiau jie, kaip ir baltarusių kalba, buvo vos ne išskirtiniai opozicijos atributai, o dabar tai netgi įgijo tam tikrų mados, „hipsterių“ kultūros elementų. Matydama tą bangą, kurią iš dalies lemia ir tarptautinės pastangos puoselėti baltarusišką kultūrą bei augantis sąmoningumas po Rusijos agresijos Ukrainoje, Baltarusijos valdžia bando šiek tiek reaguoti. Mažų mažiausia – susilaiko nuo anksčiau dažnai skirtų baudų ir suėmimų. Tai, suprantama, nereiškia, kad bus staiga grįžta prie tautinių simbolių, atsisakyta dabartinių sovietinių, bet šiokio tokio pataikavimo visuomenės nuotaikoms bei Rusijos erzinimo apraiškų galima pastebėti.

Strateginis Lietuvos tikslas turėtų būti, kad Baltarusijoje būtų kuo daugiau LDK. O neretai viskas vyksta atvirkščiai – turime kažkokių kompleksų, bandome „kovoti dėl istorijos“, aiškintis, kam ji priklauso. Labai paprasta nuslysti į tokias diskusijas, kokia kalba kalbėjo Vytautas, kas toks buvo Algirdas, kas buvo pirmoji LDK sostinė arba kam turėtų priklausyti Vilnius. O juk kuo daugiau LDK Baltarusijoje, tuo ten mažiau Rusijos, tad nebijokime dalytis istorijos nei su ukrainiečiais, nei su baltarusiais.