Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Matiošaitis ir 7 kiti prieš Lietuvą, kuriame nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3-io straipsnio, uždraudžiančio kankinimą, pažeidimą, nes nuteistiesiems iki gyvos galvos Lietuvos teisėje nėra užtikrinama veiksminga galimybė kada nors kreiptis dėl bausmės sušvelninimo.

Daugelis teisininkų dar prieš šios bylos nagrinėjimą teigė, kad kaliniai bylą prieš Lietuvą laimės, nes įkalinimo iki gyvos galvos bausmė prieštarauja Žmogaus teisių konvencijai. Po EŽTT sprendimo Lietuvos Seimas turės pakeisti Baudžiamąjį Kodeksą taip, kad ir nuteistieji kalėti iki gyvos galvos vis dėlto turėtų galimybę išeiti į laisvę.

Šiuo metu Lietuvoje laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka 120 nuteistųjų: 92 nuteistieji bausmę atlieka kalėjimo režimu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o 28 nuteistieji yra perkelti į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Dar pora nuteistųjų iki gyvos galvos laukia nuosprendžio įsiteisėjimo.

Skundus dėl to, kad Lietuva pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatą, kuria uždraustas kankinimas, nes Lietuvoje negalima sušvelninti iki gyvos galvos skirto nuosprendžio, parašė nuteistieji iki gyvos galvos Kęstutis Matiošaitis (53 m.), Juozas Maksimavičius (51 m.), Stanislovas Katkus (58 m.), Vladas Beleckas (60 m.), Rolandas Lenkaitis (41 m.), Aidas Kazlauskas (46 m.), Piotras Gervinas (32 m.) ir Edmundas Svotas (34 m.). Jų teigimu, Lietuvos įstatymai ne tik nenumato nuteistųjų iki gyvos galvos lygtinio paleidimo, bet ir kitų galimybių sušvelninti skirtąją bausmę. Nuteistieji rašė, kad amnestijos taikymas siejamas su tam tikrais politiniais įvykiais, o ne asmeninės nuteistojo situacijos pagerinimu, o prezidento malonė teikiama vienašaliu sprendimu. Abi minėtas priemones peticijos autoriai vertino kaip diskrecines (diskrecija – tai teisė spręsti kokį nors klausimą, veikti savo nuožiūra), kurias taikant nuteistasis nedalyvauja ir priimto sprendimo negali skųsti teismui.

Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo tolesnio bausmės atlikimo, jei šis suserga sunkia nepagydoma liga, tačiau, pareiškėjų manymu, to nepakanka, kad tai būtų pripažinta kaip galimybė sumažinti laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.

Skundus Strasbūro teismui parašę K. Matiošaitis, J. Maksimavičius, S. Katkus, V. Beleckas, R. Lenkaitis, A. Kazlauskas, P. Gervinas ir E. Svotas buvo nuteisti už nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis. K. Matiošaitis. J. Maksimavičius ir A. Kazlauskas dar iki Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje buvo nuteisti mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. K. Matiošaičiui ir A. Kazlauskui bausmę pakeitė teismas, J. Maksimavičiui – buvo suteikta Prezidento malonė.

Buvę mirtininkai

Skundus EŽTT parašė ne patys žiauriausi nusikaltėliai. Kai kurie jų dabartinėjė situacijoje tikrai būtų nuteisti žymiai mažesnėmis bausmėmis.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais žmogžudystės buvo pasipylę kaip iš gausybės rago. 1994 metais mūsų šalyje buvo nužudyti 523, 1995-aisiais – 502 žmonės. Todėl tuo metu teisėjai taikė ir mirties bausmes.

Štai buvęs kaunietis J. Maksimavičius bausmę atlieka nuo 1993-ųjų pabaigos. Už tai, kad 1992 metų gruodį nušovė Karagandos metalurgijos kombinato generalinį direktorių Aleksandrą S., J. Maksimavičiui buvo paskirta išimtinė – mirties bausmė, kuri 1995 metais pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Tuo metu spaudoje jis buvo tituluojamas pirmuoju atkurtos nepriklausomybės metais užsienyje veikusiu samdomu žudiku.

Dabar už tyčinius nužudymus teismai vidutiniškai skiria tik 10 metų.

Matiošaitis į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą už žmogžudystę pakliuvo 1992 metais. Nuo nuobodulio kameroje K. Matiošaitis gynėsi žaisdamas kortomis bei domino. Pralošusysis turėdavo išgerti po kelias stiklines vandens arba padaryti sutartą skaičių atsispaudimų. „Vierchui“ K. Matiošaičiui visa tai daryti netiko pagal padėtį, tad atsispaudimus už jį darė ir vandenį iki apsivėmimo rijo visai nežaidęs „paklusniųjų“ kastos kalinys A. B.

Greitai tokie paprasti žaidimai Kęstučiui pasirodė pernelyg nuobodūs ir jis kameroje surengė „dviračių lenktynes“. K. Matiošaičio nurodymu A. B. buvo pririštas prie gulto, mušamas bei smaugiamas. Po to nelaimingajam į sėdynę ir tarp kojų pirštų buvo prikaišiota popierių, jie padegti. Kiti kaliniai žvengė stebėdami, kaip surištas degantis A. B. muistosi, mėgindamas užgesinti popierius. Kalinių žargonu tai ir vadinama „minti dviratį“.

Po mėnesio K. Matiošaitis nusižiūrėjo kitą auką – už vagystę suimtą P. R. Įveltas į žaidimus P. R. ne juokais prasiskolino K. Matiošaičiui ir neturėjo iš ko atiduoti skolos. Vieną naktį K. Matiošaitis surengė egzekuciją. P. R. buvo žiauriai sumuštas, kankinamas. Paryčiui, neatlaikęs kankinimų, žmogus mirė. Medikai nustatė, jog nelaimingajam sulaužyti šonkauliai pažeidė širdį ir plaučius, vyras mirė baisiose kančiose.

Už antrosios žmogžudystės organizavimą K. Matiošaitis buvo nuteistas mirties bausme, kuri tuoj pat buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

Galima manyti, kad senstelėjęs jis pakeitė elgesį, atgailauja. K. Matiošaitis už grotų aukštojoje mokykloje studijavo socialinius mokslus, tačiau už tai kol kas jam jokių nuolaidų neteikiama ir jo bausmės niekas neperžiūri.

Aidą Kazlauską, Šiaulių apygardos teismas 1995 metais mirties bausme nuteisė tik už vieną nužudymą. Jis buvo nuteistas už tai, kad gerokai apgirtęs vieną naktį Radviliškyje apiplėšė butą. Ryte dalį vogtų daiktų pardavė, o pinigus pragėrė. Kai vėl prireikė pinigų, prisiminė, kad Arimaičių kaime gyvena vienišas senukas Feliksas. Sėdo ant dviračio ir numynė į Arimaičius. Ganykloje, atokiau nuo ūkinių pastatų palikęs savo transporto priemonę, tamsoje prisiartino prie gyvenamojo namo ir ėmė laukti išeinančio šeimininko.

Kai iš tvarto išėjo Feliksas, A. Kazlauskas, prisėlinęs iš užnugario, kelis kartus jam sudavė kirviu per galvą. Teismo medicinos ekspertai suskaičiavo, kad senukui į galvą buvo suduota 11 smūgių. Nužudytąjį pažinoję sakė, kad Feliksas buvo neturtingas žmogus ir plėšti jo tikrai nebuvo ko.

Kadangi A. Kazlauskas praeityje jau buvo 4 kartus teistas už vagystes, nuolat girtavo, teismas nusprendė, kad jis ypatingai pavojingas visuomenei ir nuteisė sušaudyti.

Kazlauskas nuosprendį apskundė ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai mirties bausmę jam pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos.

Šimtmečio nusikaltimas

Vienas skundo autorius – V. Beleckas savo rankomis nėra nieko nužudęs. Jis pripažintas kaltu organizavęs kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymą. Bausmę V. Beleckas atlieka nuo 1999-ųjų kovo 18-osios. Apie jo nusikaltimus „Akistata“ rašė labai neseniai – rašinių cikle apie nužudytus kunigus.

Nužudymo organizavimu apkaltintas ir iki gyvos galvos nuteistas V. Beleckas su bendrais iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių už daugiau nei 5 mln. litų. Vėliau dalis jų buvo rastos įtariamųjų ir jų giminaičių butuose įrengtose slėptuvėse. Vienu metu V. Beleckas žadėjo pasakyti, kur paslėpė paveikslus, bet tik su sąlyga, jei jam bausmė bus sutrumpinta iki 20 metų.

Mikutavičiaus nužudymą prezidentas Algirdas Brazauskas buvo įvardijęs šimtmečio nusikaltimu.

Po dvi aukas

Klaipėdos apygardos teismas už tyčinį dviejų Rusijos piliečių nužudymą įkalinimo iki gyvos galvos bausmę buvusiam Kretingos rajono Budrių gyventojui S. Katkui skyrė 2001 metais. Teisingumas buvo įvykdytas po penkerių metų, praėjus 2 metams po to, kai Kretingos rajone, netoli Raguviškių kaimo esančiame miške buvo rasti nužudytųjų kūnai. Vietą nurodė pats žudikas.

1996 metų lapkritį Kirovo gyventojai Aleksandras P. (26 m.) ir Aleksejus K. (22 m.) atvyko į Lietuvą. Čia Aleksandras norėjo nusipirkti mikroautobusą ir Kirove imtis verslo. Su S. Katkumi jis jau buvo pažįstamas keletą metų – juos siejo automobilių verslas. Pirkti automobilio išvyko trise. Vėlų vakarą S. Katkus grįžo namo vienas, kruvinose rankose laikydamas pistoletą. Žmonai Svetlanai jis papasakojo nušovęs rusus ir padavė pinigus. Kai žmona paklausė, kas dabar bus, jis paaiškino – jeigu ji tylės, nieko nebus. Žmona tylėjo pusketvirtų metų, nes bijojo būti teisiama už bendrininkavimą. Prokuratūra įtarė, kas yra žudikas, tačiau įrodymų nebuvo, kūnų rasti nepavyko. Tyrimas pasistūmėjo sužinojus apie S. Katkaus skolas bei prabilus jo žmonai.

Lenkaitis, už grotų pateko 2001 metais, kai su savo bendru Lorencu Valkausku į pasimatymą pakvietė Renatą, su kuria susipažino išgirdę skelbimą per radiją. Merginą nusikaltėliai nusivežė į nebaigtą statybvietę, iš anksto nutarę apiplėšti ir nužudyti. Čia nelaimėlė buvo pasmaugta virve ir sudeginta.

Po kurio laiko – vėl per radiją – susipažinę su biržiete Judita, sėbrai nutarė apiplėšti ir ją. Nusivežė merginą į Berčiūnų kaimą (Panevėžio r.). Čia atėmė iš jos turėtus daiktus, o kad nusikaltimas nebūtų atskleistas, R. Lenkaitis su L. Valkausku numetė Juditą nuo 7 metrų aukščio tilto į ledinį upės vandenį. Kai mergina išlipo į krantą, dar kartą buvo numesta nuo tilto. Kad ji tikrai žūtų, budeliai į ją nuo tilto mėtė akmenis. Tik laimingo atsitiktinumo dėka mergina liko gyva.

Strasbūrui Lietuvą apskundęs P. Gervinas kalėti iki gyvos galvos buvo nuteistas 2010 metais. Klaipėdos apygardos teismas tokią bausmę jam skyrė už dviejų garbaus amžiaus giminaičių nužudymą. Pritrūkęs pinigų kvaišalų dozei klaipėdietis taip įširdo ant savo močiutės brolio, kad kirviu užkapojo ir senuką, ir jo žmoną.

Pareigūnai iškart įtarė, kad žudikas yra savas. Įtarimai krito ant Afanasijaus M. sesers anūko narkomano P. Gervino. Vėliau ir paaiškėjo, kad jis atėjo pas giminaitį pasiskolinti pinigų. Tačiau vaikinas dar buvo negrąžinęs ankstesnės skolos, todėl senolis nesutiko duoti 100 litų. Tuomet P. Gervinas čiupo nuo stalo virtuvinį peilį ir ėmė badyti juo senuko kūną. Badė kaip išprotėjęs tol, kol nulūžo peilis. Kraujais paplūdęs Afanasijus M. šiaip ne taip nuėjo į vonią, kur laikė kirvį ir bandė apsiginti, tačiau žudikas labai lengvai kirvuką atėmė ir juo užkapojo abu senukus.

Kai pareigūnai pagavo žudiką, pinigų jis jau nebeturėjo. Pagrobtuosius pinigus P. Gervinas tą pačią dieną išleido naujiems rūbams, mat tie, kuriuos dėvėjo nusikaltimo metu, buvo kruvini. Likusią sumą išleido kvaišalams.

Pašiurpino Panevėžį

2009-ųjų vasario 27-osios vakare Beržų gatvės 33-ojo namo laiptinėje, kaimynai rado į krūtinę negyvai subadytą šio namo gyventoją Rimą P. (53 m.), o netrukus Ramygalos gatvės 65-ojo namo laiptinėje žmonės aptiko ir pensininko Felikso S. (77 m.) lavoną su muštine žaizda pakaušyje bei durtinėmis-pjautinėmis žaizdomis petyje. Nepraėjus nė valandai į ligoninę iš Lakštingalų gatvės buvo atgabentas sunkiai sužeistas vyriškis (40 m.), kuriam nežinomas užpuolikas dūrė į juosmenį ir nugarą. Sužeistąjį medikams pavyko išgelbėti. Vidmantas K. vėliau pareigūnams papasakojo, kad grįždamas namo prie vartelių sutiko nepažįstamą vyrą, kuris užkalbinęs smogė per galvą ir ėmė badyti peiliu.

Sutelktos gausios policijos pajėgos dirbo kruopščiai, tad įtariamasis E. Svotas buvo sulaikytas kiek daugiau nei po paros Ramygalos gatvėje. Netrukus buvo nustatyta, kad Panevėžyje siautėjo būtent jis, teistas jau 11 kartų ir tik 2007 metų balandžio mėnesį lygtinai išleistas iš pataisos namų. Pareigūnai, patikrinę kitas plėšimų bylas, nustatė, kad E. Svotas per vasarį apiplėšė dar 6 asmenis. Paprastai jis sekdavo apgirtusius vyrus ir nuošalioje vietoje juos užpuldavo atimdamas pinigus ir telefonus.

Teks suteikti viltį

Visi šie nuteistieji į EŽTT su skundais kreipėsi 2013 metais. Kaip įprasta tokiasi atvejais, jų skundai buvo perduoti mūsų šalies vyriausybei, kad ši išsakytų savo poziciją. Vyriausybės išsakytos pastabos netenkino kalinių ir dalis jų prašė EŽTT, kad jų skundai būtų nagrinėjami. Tik R. Lenkaitis ir E. Svotas nepalaikė savo peticijų, pastabų į Vyriausybės poziciją nepateikė, todėl jų atžvilgiu byla buvo nutraukta. Taip pat, kaip aiškiai nepagrįstas, buvo atmestas K. Matiošaičio skundas dėl apribotų galimybių siekti profesinio mokymo.

O štai pagrindiniu klausimu Strasbūro teismas palaikė kalinius ir paskelbė, kad Lietuva pažeidė nuteistųjų iki gyvos galvos teises. EŽTT paskelbė, kad Lietuvoje nesudaromos galimybės peržiūrėti nuosprendžius ir nuteistiesiems išeiti į laisvę. Po tokio Strasbūro teismo sprendimo Lietuva turės keisti įstatymus ir nuteistiesiems iki gyvos galvos numatyti galimybę išeiti į laisvę.

Dar iki Strasbūro teismo nuosprendžio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo pasirašęs sprendimą apsvarstyti galimybę sudaryti darbo grupę reikalingiems teisės aktų projektams, kuriais būtų užtikrinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (kankinimo uždraudimas) garantijomis suderinamo laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos sušvelninimo galimybės. Seimo pirmininkas tai darė atsižvelgdamas į EŽTT suformuotą praktiką bylose prieš kitas valstybes, tačiau dabar situacija keičiasi iš esmės, nes jau reikia reaguoti į EŽTT sprendimą Lietuvos atžvilgiu.

Pagal EŽTT praktiką, laisvės atėmimo iki gyvos galvos skyrimas suaugusiam asmeniui nėra savaime nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, tačiau Konvencijos pažeidimo klausimas gali kilti, jei tokia bausmė negali būti sušvelninama. Vertindamas, ar bausmė gali būti laikoma sušvelninama, EŽTT siekė nustatyti, ar yra nors kokia viltis, kad nuteistasis galės būti paleistas anksčiau. Pakankama, jei nacionalinė teisė numato galimybę sušvelninti, sumažinti bausmę ar nuo jos atleisti, o taip pat nuteistąjį paleisti lygtinai. Tai jau EŽTT buvo konstatavęs ne vienoje byloje (Kafkaris prieš Kiprą, Iorgovas prieš Bulgariją, Čačko prieš Slovakiją, Trabelsi prieš Belgiją bei kitose). Tose bylose EŽTT suformulavo itin svarbų principą, kad jau paskyrimo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės metu asmuo turi aiškiai žinoti, kokiomis sąlygomis ir kada jis galės kreiptis dėl jam skirtos bausmės sušvelninimo.

Kita vertus, beveik visose Europos šalyse nuteistiesiems iki gyvos galvos yra suteikiamos platesnės galimybės kreiptis į teismą ir siekti švelnesnės bausmės, jei jie daro pažangą. Lietuvos įstatymai, iš esmės nenumatantys tokios teisminės galimybės, išskiria Lietuvą iš kitų Europos valstybių. Šiuo metu tik Lietuvoje ir dar keturiose Europos valstybėse nenumatyta, kad bausmė iki gyvos galvos būtų peržiūrėta. Panašiai kaip Lietuvoje yra Nyderlanduose, tačiau šios šalies teisėjai, laikydamiesi nuostatos, kad tokia bausmė pažeistų žmogaus teises, jos ir neskiria.

Europoje yra kelios šalys, kurių įstatymuose net nenumatyta bausmė iki gyvos galvos. Trumpiausia ilgiausia įkalinimo bausmė yra Norevegijoje – tik 21 metai. Tik iki 25 metų teisiama Portugalijoje, iki 30 metų – Ispanijoje.

Tose valstybėse, kur skiriama bausmė iki gyvos galvos, yra suteikiamos labai plačios galimybės kreiptis į teismą ir siekti švelnesnės bausmės. EŽTT yra numačiusi, kad teisingiausia būtų nuteistųjų iki gyvos galvos bylas peržiūrėti ne anksčiau kaip po 25 metų nelaisvės metų ir ne vėliau kaip po 40 metų.

Dauguma šalių taip ir daro, tačiau kai kuriose bylos peržiūrimos gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, Airijoje nuosprendis gali būti peržiūrėtas jau po 7 metų, o nuteisti iki gyvos galvos šioje šalyje vidutiniškai kali po 12 metų. Užtat Airijos teismai per metus skiria vos ne po šimtą įkalinimų iki gyvos galvos, nes Baudžiamajame kodekse už žmogžudystę numatyta tik tokia bausmė.

Suomijoje kalėjimas iki gyvos galvos dažniausiai reiškia tik 11 metų nelaisvės.

Belgijoje, jei paskirtoji iki gyvos galvos bausmė buvo pirmas teistumas, laisvėje atsidurti galima vos po 10 metų. Austrijoje lygtinai į laisvę nuteistieji iki gyvos galvos gali būti paleisti po 15 metų. Danijoje gali prašytis lygtinio paleidimo atkalėję 12, o dažniausiai paleidžiami po 16 metų, praleistų kalėjime.

Malonės nepakanka

Kažkas panašaus turės būti daroma ir Lietuvoje. K. Matiošaičio ir kitų byloje EŽTT visų pirma pažymėjo, jog pareiškėjai neginčijo jiems paskirtų bausmių griežtumo arba to, kad jų atveju nebebuvo teisėtų penitencinių pagrindų jų tolimesniam įkalinimui. Jie iš esmės skundėsi dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos padarinių.

Vyriausybė šioje byloje įrodinėjo, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo galimybę Lietuvos teisėje užtikrina Prezidento malonė ir kaip pavyzdį pateikė 2012 metų gegužės 9-osios Prezidentės dekretą, kuriuo nuteistajam Justinui Butai buvo suteikta malonė pakeičiant įkalinimą iki gyvos galvos į terminuotą laisvės atėmimą 25 metams.

Tačiau EŽTT nurodė, kad vidaus teisėje turi egzistuoti veiksminga įkalinimo iki gyvos galvos sušvelninimo galimybė nuo to momento, kai įsigalioja nuosprendis, kuriuo nuteistajam yra paskiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Tai, kad įkalinimo iki gyvos galvos sušvelninimo galimybę užtikrina Prezidento malonės galimybė, yra itin svarbu, tačiau to nepakanka.

Kalinių iš Lietuvos byloje EŽTT pažymėjo, kad Prezidento malonė Lietuvos teisėje visuomet buvo užtikrinama nuo jos įtvirtinimo 1993 metais, o malonės kriterijai per visą instituto galiojimo laiką nekito, išskyrus bausmės atlikimo terminą, kuris buvo sutrumpintas nuo 20 metų iki 10 metų, po kurių nuteistasis gali teikti savo prašymą.

EŽTT taip pat pažymėjo, kad Malonės komisijos nuostatai buvo priimti dar iki pareiškėjų nuteisimo, jie buvo ir išliko viešai skelbiami ir visi nuteistieji gali su jais susipažinti, tokiu būdu užtikrinant naudojimosi Prezidento galiomis skaidrumą ir nuoseklumą. Teismo požiūriu malonės procedūroje yra įtvirtinti pakankamai aiškūs kriterijai, kurių visuma leidžia Prezidentui nuspręsti, ar konkretaus asmens atžvilgiu yra išlikę penitenciniai pagrindai jo tolimesniam įkalinimui.

Pareiškėjai Teismui skundėsi, kad atmetant malonės prašymus nenurodoma, dėl kokių priežasčių jie nėra tenkinami, todėl nuteistiesiems nėra aišku, kaip jie turėtų keisti savo elgesį ir kokius kriterijus jie turi atitikti, kad galėtų tikėtis bausmės sušvelninimo.

Teismas priminė, kad savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs nuteistųjų reabilitacijos svarbą ir kartu pastebėjo, kad nei Malonės komisija, nei Prezidentas nėra įpareigotas pateikti malonės prašymo atmetimo motyvų. Be to, Teismas pažymėjo, kad Prezidento dekretai negali būti skundžiami teismine tvarka. Galiausiai atsižvelgęs, jog tik vienam nuteistajam iki gyvos galvos buvo suteikta Prezidento malonė, Teismas nusprendė, jog Lietuvoje Prezidento malonė yra labiau valdovo humaniškumu pagrįsta prerogatyva nei pakankama procesinius saugiklius užtikrinanti bausmės peržiūros procedūra.

Laukė sprendimo

EŽTT priminė, kad vien tai, jog nuteistasis atliko ilgą bausmės laiką, nesumažina valstybės pareigos apsaugoti visuomenę, todėl Konvencijos 3 straipsnis nėra pažeidžiamas, kol asmuo jai kelia grėsmę, tačiau net ir pačių sunkiausių nusikaltimų padarymo atveju, asmuo išsaugo prigimtinį žmogiškumą ir išlaiko gebėjimą pasikeisti. Bausmė gali būti pelnytai ilga, tačiau nuteistajam turi būti suteikta viltis, kad kažkada jis išpirks savo kaltę už padarytas skriaudas. Atėmus tokią viltį, būtų paneigtas esminis humaniškumo aspektas ir tai prilygtų žiauriam elgesiui Konvencijos požiūriu.

Teismas dar kartą priminė, jog savo praktikoje yra pabrėžęs, kad valstybės turi nuožiūros laisvę pasirinkti laisvės atėmimo iki gyvos galvos sušvelninimo formą – vykdomosios ar teisminės valdžios, tačiau bet kokia pasirinkta procedūra turi užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami nuteistojo reabilitacijos proceso pagrindu ir nuteistajam turi būti aišku, ką jam reikia daryti ir kaip keistis, kad galėtų išeiti į laisvę, be to, tokie sprendimai arba turi būti motyvuojami, arba turi būti numatyta teisminė priimamų sprendimų peržiūra.

Nustatydamas Konvencijos pažeidimą, EŽTT atkreipė dėmesį ir į Lietuvos valdžios poziciją nesiimti jokių reikšmingų permainų šioje srityje iki EŽTT įvertinimo šioje byloje.

Pareiškėjai Teismui buvo pateikę žalos atlyginimo reikalavimus, tačiau Teismo nuomone, pats Konvencijos pažeidimo nustatymas užtikrina teisingą atlyginimą šioje byloje.

Žilvinas VIZGIRDA