Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Čia atgimė lietuviškas midus

Važiuojant nuo Aukštadvario Prienų link akis užkliūva už Lepelionių piliakalnio, Napoleono kepure vadinamo. Tai lyg ženklas, primenantis, kad už kelių kilometrų jau Stakliškių gyvenvietė. „Nors miestelio statuso ir neturime, bet mums patinka savo seniūnijos centrą vadinti miesteliu“, – maloniai šypsodamasi pasitiko Stakliškių seniūno pavaduotoja Nijolė Ivanovienė.

Išgarsino midus

Kai paprašiau suminėti miestelio išskirtinumus be midaus, seniūno pavaduotoja nusijuokė: „Be midaus niekaip.“ Uždarąją akcinę bendrovę „Lietuviškas midus“ išskiria aukštas kaminas, matomas net nuo kelio, vedančio į Prienus. Pasitikęs įmonės direktorius Egidijus Valiukevičius mielai aprodo patalpas, kuriose gimsta lietuviškas midus.

„Kodėl kiekvieną butelį darbuotojai žiūri prieš šviesą?“ – prie pilstymo linijos pasiteiravau direktoriaus. „Nors visas procesas uždaras, bet maža kas gali atsitikti. Skris pro šalį koks musėliukas ir įkris, – be didesnių išvedžiojimų paaiškina direktorius ir priduria, kad per jo dvylika vadovavimo bendrovei metų nebuvo atvejų, kad pirkėjas sugrąžintų gėrimų siuntą.

Pasak E.Valiukevičiaus, midui gaminti naudojamos tik natūralios medžiagos – jokių dažiklių, aromatų ar emulsijų. „Lietuviškos žolelės. Lietuviškas medus. Tik nederliaus metais kartais tenka atsivežti iš kitur. Per metus sunaudojame daugiau kaip 100 tonų medaus, – pasakojo direktorius. – Visus gėrimus brandiname tik natūraliai. Brandinimas čia skaičiuojamas ne paromis ar savaitėmis. Midus pilstomas į butelius mažiausiai po 24 mėnesių. Tiek pat brandinamas ir midaus balzamas. Tik nektarams užtenka 15 mėnesių.“

Lietuviško midaus muziejus (asmeninio archyvo nuotr.)

Direktoriaus teigimu, Stakliškėse buvo ne tik atkurta midaus gamyba, bet ir tobulinama jo receptūra. „Tai, kad Lietuva turi išskirtinį produktą, esame dėkingi pirmajam šios įmonės direktoriui Aleksandrui Sinkevičiui, – midaus gamybos istoriją priminė E.Valiukevičius ir pridūrė. – Sovietmečiu mūsų gėrimai buvo savitas lietuvių tapatybės ženklas. Ir dabar mūsų midus – puikus ambasadorius pasaulyje.“

Apie midaus vartojimą Baltijos šalyse užsimenama 64–24 m. prieš Kristų. Kad šis gėrimas buvo mėgstamas Lietuvos didikų, liudija ir tai, kad Žygimanto Augusto dvare Vilniuje per savaitę būdavo išgeriama 30 statinių midaus. Keletą šimtmečių midus buvo labiau panašus į legendinį gėrimą, bet XX a. viduryje imtasi ieškoti receptūrų šiam gėrimui atkurti. Pirmoji lietuviško midaus, pagaminto pagal A.Sinkevičiaus receptūrą, partija pagaminta 1959 m.

Šiuo metu įmonė gamina midų, midaus balzamą, midaus nektarus, trauktines, likerį, spiritinius ir gaiviuosius nealkoholinius gėrimus. Įmonėje dirba 64 darbuotojai. Dauguma jų, pasak direktoriaus, yra Stakliškių gyventojai.

Įmonė įsikūrusi dar XIX a. veikusioje alaus darykloje, kuri tarsi ištirpo naujos įmonės glėbyje. Išlikęs XIX a. statybos buvusios alaus daryklos salyklo bokštas, kuris 2015 metais restauruotas. Jame įrengtas midaus muziejus, pritaikytas turizmui ir edukaciniams užsiėmimams, per kuriuos supažindinama su midaus istorija. Edukacinės programos atvertė naują įmonės veiklos puslapį – taip ji prisideda prie turizmo plėtros Prienų rajone.

Galimybės rastis kurortui

Pačiame Stakliškių miestelio centre įsikūrusi Švč. Trejybės bažnyčia. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1586 m. Dabartinė – 1776 m. Šalia bažnyčios XVIII a. buvo įrengta mūrinė koplytėlė, kurioje dabar pastatyta skulptūra Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui atminti.

Tai vienintelis pastatas, nukeliantis į ankstesnius laikus. Juk Stakliškės kryžiuočių aprašymuose minimos jau XIV a. pabaigoje. 1549 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Stakliškes užrašė Barborai Radvilaitei. Su Stakliškių istorija yra susijęs Leonas Kazimieras Oginskis. Jis valdė Stakliškes XVII a. pabaigoje. 1792 m. Stakliškėms suteiktos Magdeburgo teisės. 1795 m. Stakliškių dvaras ir miestelis atiteko Rusijos iždui. Stakliškių valdytoju tapo generolas Muravjovas. Čia augo jo sūnus, žinomas kaip Muravjovas Korikas.

(asmeninio archyvo nuotr.)

Būdamos Birštono pašonėje, Stakliškės lyg ir išsižadėjo kurorto perspektyvos. Bent jau kol kas. Tik atvykusiems svečiams primenama, kad XVIII a. seniūnas L.Pacas čia buvo įsirengęs Žiupos šaltinių druskos varyklą. XIX a. viduryje čia aptikti mineraliniai vandenys jau naudoti gydymui. 1847 m. Stakliškėse buvo atidaryta nedidelė medinė gydykla, kurioje 1853 m. gydėsi 200 žmonių. Tačiau 1857 m. gaisras nušlavė nuo žemės paviršiaus Stakliškių miestelį ir besikuriantį kurortą, o jo vietą užėmė Birštonas. Tad kol kas nei kalbintų miestelio gyventojų, nei rajono savivaldybės planuose kurorto perspektyvos nesimato.

Užtat turizmas – realus Stakliškių kelias. Nuostabus kraštovaizdis, paįvairintas piliakalniais. Iš vienos miestelio pusės vinguriuoja Guostės upelė, tai sumažėjančius, tai pagausėjančius vandenis nešanti į Guostaus ežerą, iš pietryčių pusės bandantį į savo glėbį priglausti nedidelį Stakliškių miestelį. Prie ežero įsikūrusi kaimo turizmo sodyba svetingai atveria duris ieškantiems ramaus poilsio. Miškų urėdijos rūpesčiu prie ežero įrengta poilsiavietė. „Apie šeštadalį seniūnijos teritorijos užima vanduo, tik visos pakrantės privatizuotos. Prieiti prie ežero gali, bet įrengti poilsio vietų – ne. Tik prie Guostaus tai buvo galima padaryti“, – sakė seniūno pavaduotoja.

Miestelį, kaip ir visą Lietuvą, smarkiai apkramtė emigracija. „Gal kokie 600 gyventojų Stakliškėse dar bus, – susimąstė N.Ivanovienė. – Kol kas nemaža dalis miestelio gyventojų ūkininkauja. Nors mūsų žemės nėra labai derlingos, bet žmonės augina gyvulius, grūdines kultūras. Kai kurie važinėja dirbti į Kauną ar Vilnių. Juk tiek iki vieno, tiek iki kito miesto yra po 70 km. Šiek tiek darbo vietų yra miestelio įstaigose. Turime ambulatoriją, vaistinę, paštą, kultūros ir laisvalaikio centrą, gimnaziją, gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyrių, seniūniją, biblioteką, gaisrinę, kredito uniją „Prienų taupa“, kelias parduotuves, – vardijo seniūno pavaduotoja Nijolė Ivanovienė. – Mūsų miestelyje atsirado du Dievo siųsti nauji žmonės, kuriais mes labai džiaugiamės. Tai klebonas Gediminas Mieldažis ir gimnazijos direktorė Loreta Šernienė.“

Gimnazijoje – mąstymo mokymosi stilius

Gimnazijoje pasitikusi direktorė L.Šernienė suskuba pasidžiaugti, kad lygiai prieš metus mokykla gavo gimnazijos statusą. Kadangi visai šalia Butrimonių, Jiezno, Aukštadvario gimnazijos, Stakliškių mokyklos bendruomenei teko ieškoti patrauklesnių būdų mokiniams išlaikyti ir pritraukti. Buvo nuspręsta pasirinkti mąstymo, informacijos apdorojimo ir supratimo mokymosi stilių. Lietuvoje tai nauja. Ir nemenkas iššūkis mokytojams. „Šis mokymo stilius leidžia tvirčiau pasijusti visiems mokiniams. Jie pirmiausia individualiai ieško atsakymų į pateiktą klausimą, paskui dalijasi su sėdinčiais šalia, o vėliau – su visa komanda.“ Taigi mokytojui tenka labiau konsultanto ar moderatoriaus vaidmuo. Kabinetuose stalai sustatyti taip, kad nė vienas mokinys nesėdėtų už kito nugaros. Sena tvarka mokykliniai stalai išdėstyti tik viename kabinete, nes ten jie pritvirtinti prie grindų. Po remonto, kurį gimnazija jau planuoja, pasikeis ir šio kabineto vaizdas. Mat Prienų rajono savivaldybės atrinko Stakliškių gimnaziją, kuri pagal Švietimo įstaigų modernizavimo programą 2016 metais gaus 85 tūkst. eurų gimnazijos pastatui modernizuoti.

Stakliškių gimnazijoje naudojama interaktyvi lenta (asmeninio archyvo nuotr.)

Nors mokyklos pastatas dar neatnaujintas, bet originaliai ištapytos koridorių ir kabinetų sienos, pačių moksleivių papuošta fojė, jaukia palėpe virtęs sporto salės balkonas sukuria jaukumą. Šiltai ir jaukiai dera vos ne sovietmetį menantį grindų danga ir interaktyvi lenta bei kitos šiuolaikinės technologijos. „Savivaldybė buvo planavusi šią mokyklą reorganizuoti į pagrindinę. Prieš trejus metus pradėjusi dirbti Loreta Šernienė sugebėjo ją prikelti“, – pasidžiaugė rajono meras Alvydas Vaicekauskas.

Gimnazijos direktorės planuose – pastato ir sporto salės remontas. „Pasižiūrėkite, kaip ji dabar atrodo, ir atvažiuokite prieš Rugsėjo 1-ąją. Tikiu, kad ji atrodys visiškai kitaip. Sporto salė labai reikalinga ir gimnazijai, ir bendruomenei“, – apie pateiktą sporto salės remonto projektą pasakojo direktorė. „Stakliškių gyventojai, ypač jaunimas, mėgsta žaisti krepšinį ir yra prizinių vietų laimėtojai įvairiuose krepšinio turnyruose“, – papildė seniūno pavaduotoja.

Stiprybės suteikia savarankiškumas

Kitoje gatvės pusėje, priešais gimnaziją, stovi Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centras. Skirtingai nuo daugelio šalies rajonų, skubančių viską centralizuoti, Prienuose skatinamas savarankiškumas. „2008 metais rajone įvyko kultūros centrų reorganizacija, tada kultūros centras ir tapo savarankiškas, – sakė Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Keblikienė. – Prieš tai 12 metų dirbau centralizuotoje sistemoje. Su savarankiška įstaiga net nepalyginsi. Kai metų pradžioje žinai savo biudžetą, kitaip gali organizuoti veiklą. Dirbame sau. Patys organizuojame veiklą, patys sprendžiame, kaip panaudoti uždirbtus pinigus. Kad ir kaip būtų, periferiniai centrai, priklausantys rajono kultūros centrui, visada lieka nuskriausti.“

Tiesa, efektyviausiai panaudoti pinigus trukdo nežinia iš kurių laikų besivelkantis reikalavimas, kad kalendorinių metų pabaigoje biudžetinės įstaigos sąskaita turi būti tuščia. Jei joje bus pinigų, paprasčiausiai jie bus paimti į valstybės biudžetą. Todėl kartais tenka pirkti mažiau svarbų pirkinį. „Rajone yra tik viena įgarsinimo sistema. Tad prieš metus ją turime užsisakyti. Pasitaupę nusipirktume ją, bet per vienerius metus tokios sumos sutaupyti nesame pajėgūs“, – apgailestauja pašnekovė.

Nebaigta ir centro renovacija. Pieš kelerius metus visiškai stogą nuplėšęs vėjas pakoregavo planus, tad vietoj vienų, teko imtis kitų darbų. Antrame aukšte įrengti kabinetai. Juose vyksta ir repeticijos. „Anksčiau administracinių patalpų neturėjome. Glaudėmės salėje ir fojė. Jei vienas repetuoja, kiti nebegali dirbti. Dabar turime puikias darbo sąlygas. Beliko tik pirmą aukštą suremontuoti. Labai negraži mūsų salė. Pasirodo, audros nuplėštas stogas paliko pėdsaką. Salėje įsimetė pelėsis. Ir fojė laukia remonto. Būtina ir nauja elektros instaliacija. Pas mus jau apsilankė savivaldybės politikai ir administracijos specialistai, tad tikimės, kad pajudės ir antrasis pastato renovacijos etapas“, – lūkesčiais dalijasi A.Keblikienė.

Direktorė pastebi, kad kol kultūros centras buvo priklausomas nuo centralizuotos sistemos, Stakliškėse dirbo tik du žmonės. Dabar – penki, iš kurių trys yra kūrybiniai darbuotojai. „Stakliškės turime legendinius kolektyvus, kurie visada dalyvauja respublikinėse dainų šventėse. Tai etnografinis ansamblis „Stakliškės“, kuriam daugiau kaip 40 metų vadovauja Vida Beliukevičienė. Turime naują kapelos vadovą. Jis važinėja iš Prienų. Turime puikiausią kapelą, kuri garsina ne tik Stakliškes, bet ir Prienų rajoną. Naujai sukurtas vokalinis ansamblis jau džiugino savo dainomis ne tik stakliškiečius, bet ir kitų rajonų klausytojus. O atsiradęs dailininkas Stakliškių žmones pakvietė mokytis keramikos. Moliu susižavėjo ir vaikai, ir senjorai. Prieš Kalėdas buvome surengę pirmąją keramikos darbų parodą. Meniškumo gal ir nedaug, bet šilumos žmonės nepagailėjo, – džiaugėsi Asta. – Kolektyvams nupirkome drabužius. Mūsų kolektyvų nariai nebėra apsirengę kaip anksčiau – kai dalį drabužių iš labdaros nusipirkdavo. Atnaujinome ir instrumentus.“

Nors, direktorės teigimu, su respublikiniais projektais nelabai sekasi, ji tikisi, kad ateityje pavyks susirasti žmogų, kuris gebėtų rengti projektus ir turėtų šioje veikloje patirties: „Periferijoje nelengva rasti kvalifikuotų specialistų. Bendradarbiaujame su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, priimame studentus, bet po metų kitų jie patraukia į Vilnių. Žinoma, kažkokios naujovės lieka.“

„Stakliškių žmonės mus mėgsta. Meno kolektyvuose dalyvauja 56 gyventojai, o į mūsų kolektyvų koncertus prisirenka sausakimša salė. Turime tradicinę šventę „Po angelo sparnu“. Labiausiai kultūrai nusipelniusiems žmonėms teikiame angelus. Kiekvienas vadovas parengia kalėdines programas, salė pilnutėlė. Gražiai bendradarbiaujame ir su miestelio verslininkais“, – patirtimi pasidalijo A.Keblikienė.

Ji pasidžiaugė, kad šiuo metu miestelis laukia kovo mėnesį atvykstančios kino kūrėjų komandos. Bus filmuojami naujai kuriamo filmo epizodai. Miesteliui tai naujas ir didelį įspūdį keliantis reginys. Asta tikisi, kad miestelio neaplenks ir menininkų konferencija. „Kaimo vietovės yra labai pamirštos. Ir technologijos ateina gerokai vėliau, todėl ką galime kviečiamės ir priimame“, – šypsojosi Asta Keblikienė.

Rekomenduojami video