Depresija – sunki ir bauginanti liga. Apie tai pasakojo mūsų skaitytoja, už suteiktą pagalbą dėkojusi Ukmergės PSPC Psichikos sveikatos centro gydytojai psichiatrei Konstancijai Urbonienei.

Moteris pažymėjo, kaip sunku rasti supratingą ir atidų gydytoją, kuris visais būdais stengtųsi padėti šia liga sergančiam žmogui. Depresija susirgo prieš 15 metų, kai staiga mirė jos sutuoktinis. Gyveno abu kaime, kūrėsi namus, turėjo ūkį. Ligos pakirstas vyras išėjo staiga. Sako, kad buvo labai geras žmogus, gyvenimo be jo nebematė, tad neslepia – iš sielvarto net norėjo pasidaryti sau galą. Tačiau buvo išgelbėta.

Paskui tęsėsi ilgi vienatvės ir ligos mėnesiai. Jie virto metais, o pagerėjimo vis nebuvo. Moteris pasakojo, kad jai prasidėjo baisūs nerimo priepuoliai, jų metu atrodo, kad mirs, širdis sustos, kūnas pradeda kratytis, nieko nebegali su savimi padaryti.

Iš pradžių nuolat gulėdavo. Tačiau dabar mato, kad reikia to vengti. Stengtis visaip išjudinti save, skaityti, bendrauti, užsiimti kažkokia veikla, kažką tvarkyti, gaminti.

„Šitos ligos niekam nelinkėčiau – labai baisi liga“, – pasakojo moteris. Graudinosi, kad gydytojai ne visi supranta tokį žmogų. Iš patirties žino, būdavo, kad ir aprėkia ar tiesiog tą dieną, kai verkiant reikia pagalbos, atsisako priimti. Būdavo – vaistus keisti atsisako, tvirtina – turi padėti. Nors nepadeda.

O jos minima gydytoja yra kitokia. Tol bandė vaistus, kol atrado tinkamiausią gydymą. „Ji ir fiziškai, ir morališkai palaikė, o tokiam ligoniui žodis reiškia tikrai labai daug“, – pasakojo mūsų skaitytoja.