Scanpix nuotr.

Į „Valstiečių laikraščio“ klausimus atsako krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Nėra efektyvesnio būdo

Jūsų darbas einant krašto apsaugos ministro pareigas du kartus sutapo su rimtais saugumo iššūkiais: 2008 m. Rusija pradėjo karą Gruzijoje, o 2014 m. pavasarį aneksavo Krymą ir sukėlė hibridinį karą Rytų Ukrainoje. Kaip šie įvykiai pakeitė mūsų pačių ir NATO sąjungininkų požiūrį į Lietuvos saugumo situaciją?

Abu jūsų minėti įvykiai yra labai svarbūs iššūkiai ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei viso pasaulio saugumui. Kita vertus, jie tapo labai didele paskata tarptautinei bendrijai ir mums patiems imtis adekvačių saugumo priemonių, kad galėtume apsaugoti savo valstybę, savo žmones, mūsų demokratiją ir vertybes nuo galimos agresijos. Po šių įvykių, ypač po to, kas įvyko Ukrainoje, mums, politikams, pavyko susitarti, kad reikia vykdyti su valstybės saugumu susijusius įsipareigojimus. Sulaukėme labai didelės mūsų žmonių paramos, taip pat sąjungininkų supratimo ir aktyvaus jų dalyvavimo užtikrinant mūsų saugumą.

Manau, tikrai nėra pigesnio ir efektyvesnio būdo šalies saugumui užtikrinti nei NATO kolektyvinė gynyba. Jei reikėtų viską daryti vieniems, tai kainuotų žymiai brangiau, ir tokio saugumo lygmens, kokį gavome būdami aktyvūs NATO nariai, be šios organizacijos niekaip negalėtume pasiekti.

Kokie svarbiausi mūsų krašto apsaugos sistemos pokyčiai įvyko per ketverius praėjusius metus? Kurie iš jų turės didžiausios įtakos Lietuvos gynybiniam potencialui artimiausią dešimtmetį ar dar vėliau?

Manau, kad pirmiausia reikėtų paminėti bendrą politikų sutarimą, kad valstybės saugumas yra labai svarbus dalykas. Karinė gynyba – kertinis jo akmuo, tad politinių partijų susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo reikšmė taip pat itin didelė. Prie svarbiausių pokyčių reikėtų priskirti ir išaugusį mūsų karinių dalinių užpildymą kariais bei kariuomenės modernizaciją. Esame pradėję ir vykdome keletą ypač svarbių projektų: paminėsiu pėstininkų kovos mašinų, savaeigės artilerijos, vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų pirkimą.

Gerokai padaugėjo nacionalinių ir tarptautinių pratybų, kuriose dalyvauja mūsų kariai. Taip pat pabrėžčiau ir visuomenės palaikymą bei supratimą. Pernai ir šiemet daug jaunų žmonių savo noru atėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Greičiausiai tokia tendencija išliks ir ateityje. Padidėjo gyventojų finansinė parama kariuomenei: jei palygintume 2014 ir 2015 m., pamatytume, kad 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio dalis, skirta kariuomenei finansuoti, išaugo 7 kartus. Manau, kad tai svarbus visuomenės paramos rodiklis.

Istorinis žingsnis

Neseniai Varšuvoje įvykusiame NATO šalių vadovų susitikime buvo priimtas sprendimas dėl keturių tarptautinių NATO pajėgų batalionų dislokavimo Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Ką atsakytumėte manantiems, jog aljansas daro per mažai, kad atgrasytų Rusiją nuo Baltijos šalių? Kokių pasikeitimų reikia, kad keturis NATO batalionus mūsų regione pakeistų keturi korpusai?

Varšuvoje buvo žengtas istorinis žingsnis – labai konkrečiai pereita prie atgrasymo politikos ir, sakyčiau, kolektyvinės gynybos vizualizacijos. Aš tikiu, kad veikia visų NATO šalių įsipareigojimai vieni kitoms. Lietuva pati ne kartą tai demonstravo, dalyvavome įvairiose NATO operacijose Afganistane ir kitur. Dalyvavome ir ES bei koalicinėse operacijose, ir to paties tikimės iš savo sąjungininkų. Žinome, kad jie padės, kai mums reikės. Tad šiandien visiems, klausiantiems, kiek laiko reikės Lietuvai vienai išsilaikyti, kol padėti atvyks sąjungininkai, NATO atsakymas yra labai aiškus. Dar nėra agresijos, o Lietuvoje jau yra sąjungininkų, turinčių visus įgaliojimus kartu su mumis ginti mūsų valstybę. Jeigu reikės, jei įvairūs indikatoriai rodys, kad mūsų krašte reikės daugiau pajėgų, sąjungininkų bus daugiau, ne tik batalionas.

Korpusai gal kiek per didelis užmojis, tačiau bendraudami su NATO šalių vadovais, gynybos ministrais labai aiškiai girdime, kad situacija yra stebima, pasirengimas vykdomas. Pridursiu, kad be šių keturių batalionų dar yra ir NATO ypač greito reagavimo pajėgos, budintys kariai iš įvairių valstybių, kurie yra pasiruošę pas mus atvykti.

Varšuvoje priimtas NATO sprendimas dėl tarptautinių batalionų dislokavimo mūsų regione susilaukė griežtos Maskvos kritikos, pasigirdo griežtų pareiškimų, kad bus duotas „adekvatus atsakas“. Ar sutinkate su manančiais, kad įtampa regione gali dar labiau išaugti?

Kadangi ir pats esu ūkininkas, tikrai žinau, kas yra arklys ir vežimas. Paprastai arklys visada statomas prieš vežimą, o rusai bando jį pastatyti atvirkščiai – už vežimo. NATO ir mūsų sprendimas didinti dėmesį gynybai yra susijęs su tuo, kad dar 2008 m. buvo užpulta Gruzija, 2009 m. vyko labai plataus masto Rusijos karinės pratybos „Zapad – 2009“, kuriose buvo imituojama Vakarų šalių ataka, vadinamasis Kaliningrado srities deblokavimas, tai yra pietinės Lietuvos dalies okupacija. Tokios pat pratybos buvo pakartotos 2013 m.

2014-aisiais įvykdyta agresija Ukrainoje, aneksuotas Krymas. Taigi mes ir NATO reaguojame į visa tai, o ne priešingai, kaip stengiasi parodyti rusų propaganda. Tai bandymas pastatyti vežimą prieš arklį ir pasakyti, kad va dabar ir mes pradėsim stiprinti pajėgas. Nieko panašaus: mes neprovokuojame Rusijos nieko nedarymu, nerodome, kad nieko nematome. Mes žengiame labai adekvačius žingsnius. Batalionas – ne ta jėga, kuri gali užpulti Rusiją. Čia labai korektiškai parodoma, kad NATO yra solidarus aljansas, kad bus tiek pajėgų, kiek reikės. Mes nieko nesiruošiame pulti, mums nereikia nė vienos svetimos žemės pėdos.

Pinigai sugrįžta?

Smarkiai augančios išlaidos gynybai tampa vis didesne našta valstybės biudžetui. Šiemet krašto apsaugai skirta 575 mln. eurų, kitąmet planuojama pridėti dar 150 mln. Kaip tokios lėšos stiprina Lietuvos gynybą, karių motyvaciją kuo geriau atlikti savo pareigą?

Iš tiesų jaučiame didžiulę atsakomybę, kad didėjant krašto gynybos finansavimui skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai. Mes tai darome labai skaidriai, pristatome savo siūlymus, sprendimus Seimui, Valstybės gynimo tarybai, viešai apie juos diskutuojame.

Manau, kad pasirinkti sprendimai tikrai efektyvūs, stiprina mūsų gynybą. Bet taip pat noriu pabrėžti, kad nemaža dalis šių lėšų, gerokai daugiau kaip pusė, vėl grįžta į Lietuvos ekonomiką, ypač į žemės ūkį: mes valgome lietuvišką maistą, perkame Lietuvoje pagamintą produkciją. Daugelį infrastruktūros darbų atlieka lietuviškos įmonės, todėl tai tam tikra prasme skatina mūsų šalies ekonomiką.

Pranešimų apie mūsų kariuomenei perkamą modernią ginkluotę, šiuolaikinę karinę techniką fone keistokai atrodo politikų kalbos apie Juodkrantėje tariamai išsilaipinusius kitos šalies diversantus, į Lietuvos teritoriją iš Kaliningrado srities įskridusius sraigtasparnius, kurių neužfiksavo kariniai radarai. Ar mūsų nacionalinio saugumo spragos vis dar tokios didelės?

Gyvename demokratinėje šalyje, todėl kalbų galima išgirsti visokių, bet tai dar nereiškia, kad jos teisingos. Manau, kad mes daug geriau saugome savo valstybę. Taip, kai kurių spragų yra: priminsiu, kad ankstesnė valdžia gynybą išvis buvo nurašiusi į paskutinę vietą, finansavimas jai buvo sumažintas iki mažiau nei 0,8 proc. BVP. Atsirado nemažai kovinės parengties, karių aprūpinimo, dalinių užpildymo, stebėjimo sistemų tvarkymo spragų.

Dabar daugelis tų projektų arba jau įvykdyti, arba eina į pabaigą, ir pasienio kontrolė, ir kiti dalykai yra gerokai sustiprėję. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad tai, ką radau atėjęs dirbti į ministeriją, ir tai, kas yra dabar, skiriasi kaip diena ir naktis. Tikrai džiaugiuosi, kad mūsų kolektyvo pastangos, visuomenės palaikymas leidžia tvirtai sakyti, kad dabar esame saugesni negu buvome prieš kurį laiką.

Prasitarėte esąs ūkininkas, tad negaliu nepaklausti apie jūsų, kaip ūkininko, patirtį, turimą ūkį.

Patirtis maža. Mano prosenelis prieš pusantro šimto metų įsikūrė Sūduvoje, Vilkaviškio rajone. Vėliau ten ūkininkavo ir senelis, tėtis, brolis. Aš į ūkį nuvažiuoju savaitgaliais. Turime keliolika bičių šeimų, kartu su giminaičiais jas prižiūrime. Savo žemės ūkio paskirties žemę esame išnuomoję rimtai besitvarkančiam jaunajam ūkininkui. Galbūt kada nors, baigęs darbą politikoje, sugrįšiu į senelių ūkį ir ten praleisiu savo dienas.