ELTA nuotr.

Žodžius „fronto linija“ antradienį pavartojo konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, valdantieji bando „pastatyti į fronto liniją“ prezidentą, gindami susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių. Konservatorių lyderis tarsi stebisi, nors gal kiek dirbtinai: kaip čia yra, kad ministrą kažkas drįsta ginti, kaip galima nevykdyti prezidento noro? O nereikėtų stebėtis ar dirbtinai vaizduoti nustebimo. Kai ateina Seimo rinkimų metai, fronto linija visada yra ir niekas nepaduodama ant lėkštutės, net konservatoriams.

Patikslinsiu, kad anaiptol nesu valdančiųjų ar J.Narkevičiaus gerbėjas. Pritariu nuomonei, jog geriau būtų buvę apskritai neskirti jo ministru. Tačiau ministras buvo paskirtas, todėl dabar stebina bandymai sukurti opiniją, kad, kilus šaršalui, valdantieji iškart privalėjo slėpti galvas smėlyje ir jį pašalinti. Užsispyrimas „valstiečiams“ gal ir nepadės, tačiau opozicijai lygiai taip pat nepadės fantazijos stoka.

Atrodo, opozicija įsivaizduoja, kad viskas yra labai paprasta. „Pasibalnoji“ skandalą, pabaksnoji pirštu į prezidentą, kuriam dėl aukšto reitingo neva niekas negali prieštarauti. Politologai palinkčioja: taip, taip, susipriešinimas su prezidentu daug kainuos. Ir viskas, gali nieko konstruktyvaus neveikti, rinkimai savaime bus laimėti.

Oi ne, taip nebus, bent jau neturėtų būti. Aikčiojimų ir kūkčiojimų, stebintis poste vis dar esančiu ministru, neturėtų užtekti. Taip, valdantieji dabar krizėje, taip, opozicijos padėtis palanki, tačiau reikia iš pačiam bent kažką parodyti, padirbėti. Ne tik aikčioti, kūkčioti ir baksnoti pirštais. Kol kas „gelbėtojai“ apsiriboja šiais veiksmais. Negi opozicijos vadai išties tiki, kad viską lemia reitingai ir politologų konstrukcijos? Negi jie mano, kad oponentai slėps galvas smėlyje? Negi viliasi, kad karas bus laimėtas net neatidarius fronto linijos?

 

Arūnas ABROMAITIS