Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Al­gir­das Baut­ro­nis

Taip sa­kė Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Al­gir­das Baut­ro­nis, šį ant­ra­die­nį Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riams ap­ro­dy­da­mas gais­ra­vie­tę pa­dan­gų per­dir­bi­mo ben­dro­vė­je „Eko­lo­gis­ti­ka“. Nuo spa­lio 16-osios de­šimt die­nų ug­nia­ge­siai ge­si­no gais­rą, ku­rį da­bar liu­di­ja su­de­gu­sių pa­dan­gų kal­nai, įgriu­vęs pa­sta­to sto­gas ir ait­ro­kas de­gė­sių kva­pas gais­ra­vie­tė­je.
To­kiu vaiz­du ste­bė­jo­si ta­ry­bos na­riai ir kė­lė klau­si­mus, ka­da ir už ko­kias lė­šas bus iš­vež­tos po gais­ro li­ku­sios at­lie­kos, ko­dėl su­da­ry­ta ko­mi­si­ja gais­ro ge­si­ni­mui iš­tir­ti ir, ži­no­ma, dė­ko­jo ug­nia­ge­siams už tik­rai pa­si­au­ko­ja­mą dar­bą.

Pir­mo­mis die­no­mis jau­tė­si kaip ka­re

Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas A.Baut­ro­nis, šį ant­ra­die­nį Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riams ap­ro­dy­da­mas gais­ra­vie­tę „Eko­lo­gis­ti­ko­je“, pri­si­pa­ži­no, kad per 37-erius dar­bo me­tus prieš­gais­ri­nė­je tar­ny­bo­je tai ant­ras pa­gal dy­dį gais­ras jo prak­ti­ko­je. Di­des­nį te­ko lik­vi­duo­ti prieš ke­lis de­šimt­me­čius bu­vu­sio­je Jo­na­vos „Azo­to“ ga­myk­lo­je.

Ta­ry­bos na­riams bu­vo ap­ro­dy­tas vi­sas ge­sin­to gais­ro plo­tas, ku­ria­me dar ir šian­dien telk­šo van­duo, po įgriu­vu­siu sto­gu – tūks­tan­čiai to­nų pa­dan­gų, sie­kiant už­ge­sin­ti gais­rą po ke­lis kar­tus per­kas­ti per­dirb­tų pa­dan­gų kal­nai, re­zer­vu­a­re su­si­kau­pė gais­re pa­nau­do­tas van­duo, ku­ris ne­aiš­ku, ko­kio už­terš­tu­mo ir ko­kius van­dens tel­ki­nius pa­sieks.

Ne­at­si­tik­ti­nai gais­ra­vie­tė­je ap­si­lan­kęs Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da iš­vys­tą vaiz­dą pa­va­di­no apo­ka­lip­ti­niu.

Mies­to me­ro Ne­ri­jaus Ce­siu­lio tei­gi­mu, da­bar tvy­ran­tis klau­si­mas – kas ir į kur iš­veš su­de­gu­sias pa­dan­gas. Tai or­ga­ni­zuo­ti ža­da Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja, bet ka­da tai at­si­tiks – šian­dien nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti.

„Kiek ži­nau, pra­si­dė­jo su­kaup­tų, per­dirb­tų pa­dan­gų svė­ri­mai, kaž­kas dir­ba šį dar­bą, bet dau­giau jo­kių kon­kre­čių ži­nių. La­bai svar­bu, kad gais­ras ne­iš­pli­to į ša­lia esan­čias ki­tų įmo­nių pa­tal­pas“, – min­ti­mis da­li­jo­si mies­to va­do­vas.

A.Baut­ro­nis, ta­ry­bos na­rių pa­pra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti apie gais­ro ge­si­ni­mą, tvir­ti­no, kad pir­mo­mis die­no­mis jau­tė­si kaip ka­re: „Spro­gi­nė­jo ply­tos, tin­kas. Bet pas mus dir­ba žmo­nės pro­fe­sio­na­lai, su­ge­bė­jo su­si­tvar­ky­ti. Ne­bu­vo nė vie­no su­si­žei­du­sio, nors to­kiuo­se gais­ruo­se daž­nai at­si­tin­ka vis­ko.“

Aly­taus ug­nia­ge­sių va­do­vo tvir­ti­ni­mu, pa­sta­to pla­na­vi­mas yra sun­kus, kiek lei­do kon­struk­ci­jos, steng­ta­si pa­tek­ti į vi­dų.

Teiravosi, kaip jaučiasi ugniagesiai

Su­de­gu­sio­se pa­tal­po­se tar­si įstri­gu­si ne­lai­mės gniauž­tuo­se sto­vi nu­ken­tė­ju­si pa­dan­gų per­dir­bi­mo įran­ga, griu­vė­siuo­se – krau­tu­vas.

Ta­ry­bos na­riai la­bai abe­jo­jo, ar „Eko­lo­gis­ti­ka“ ga­lės to­liau vyk­dy­ti veik­lą šio­se pa­tal­po­se.

Ne vie­nas ta­ry­bos na­rys ug­nia­ge­sių va­do­vo tei­ra­vo­si, kaip po to­kio gais­ro už­ge­si­ni­mo jau­čia­si ug­nia­ge­siai, ko­dėl Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­tas prie Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos su­da­rė ko­mi­si­ją gais­ro ge­si­ni­mui iš­tir­ti.

Pa­sak A.Baut­ro­nio, šiuo me­tu ug­nia­ge­siai tik­ri­na­si svei­ka­tą Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Me­di­ci­nos cen­tre Vil­niu­je, čia jiems pa­ža­dė­ti de­ta­les­ni krau­jo ty­ri­mai, dar dve­jus ar tre­jus me­tus bus ski­ria­mas di­des­nis me­di­kų dė­me­sys šį gais­rą ge­si­nu­siems ug­nia­ge­siams. O dėl ko­mi­si­jos gais­ro ge­si­ni­mui iš­tir­ti, Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ko tei­gi­mu, ne­ri­mau­ti ne­rei­kia, tai įpras­ta prak­ti­ka, po to­kių di­de­lių gais­rų vi­sa­da su­da­ro­mos ko­mi­si­jos sie­kiant įver­tin­ti at­lik­tą dar­bą ir ga­li­mus trū­ku­mus.

„Mes lik­vi­da­vo­me gais­rą, o ne che­mi­nę ava­ri­ją“

Po gais­ra­vie­tės ap­ro­dy­mo mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riams Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas A.Baut­ro­nis at­sa­kė į „Aly­taus nau­jie­nų“ koresponddentės Almos Mosteikaitės klau­si­mus.

– Kiek ži­nau, tuo me­tu, kai ki­lo gais­ras „Eko­lo­gis­ti­ko­je“, jūs atos­to­ga­vo­te, te­ko grįž­ti iš  atos­to­gų ir im­tis va­do­va­vi­mo ug­nia­ge­siams veiks­mų.

– Nak­tį, kai ki­lo gais­ras, aš grį­žau iš atos­to­gų Tur­ki­jo­je ir apie ki­lu­sį gais­rą su­ži­no­jau iš ko­le­gų.  Pir­mą nak­tį gais­ro ge­si­ni­mui va­do­va­vo mū­sų ant­ros ko­man­dos va­do­vas Ar­tū­ras Mu­si­nas ir vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Sau­lius Moc­ke­vi­čius.

Aš nu­trau­kiau atos­to­gas ir jau ki­tą gais­ro die­ną pra­dė­jau va­do­vau­ti ge­si­ni­mui.

– Ar šio­je įmo­nė­je pir­mą kar­tą ki­lo gais­ras?

– Per­nai bir­že­lį bu­vo ki­lęs ne­di­de­lis gais­ras. Tuo­met ir su­ži­no­jau, kad mies­te vei­kia to­kia įmo­nė.

– Ar ga­li­te pa­sa­ky­ti, koks plo­tas de­gė?

– Ga­liu pa­sa­ky­ti tiek, kad, mū­sų skai­čia­vi­mu, įmo­nės te­ri­to­ri­ja yra apie pen­kis hek­ta­rus, o pa­sta­tas de­gė maž­daug tri­jų hek­ta­rų plo­te. Tai su­si­da­ro tūks­tan­čiai kvad­ra­ti­nių met­rų. Tik­rai ne­tie­sa, kad gais­ras bu­vo apė­męs tik du tūks­tan­čius kvad­ra­ti­nių met­rų.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ko­kia ga­li bū­ti gais­ro prie­žas­tis?

– Tam at­lie­ka­mas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas. Ga­li bū­ti, kad gais­ras ki­lo dėl ga­my­bi­nio pro­ce­so, ge­di­mo elek­tros įran­go­je, ne­at­mes­ti­na ir pa­de­gi­mo ver­si­ja.

– Ar jū­sų va­do­vau­ja­mai tar­ny­bai pri­klau­sė kon­tro­liuo­ti įmo­nės prieš­gais­ri­nę sau­gą?

– Ne. Mū­sų spe­cia­lis­tai da­ly­vau­ja tik ati­duo­dant nau­do­ji­mui nau­jai pa­sta­ty­tas įmo­nes. „Eko­lo­gis­ti­ka“ vei­kė bu­vu­sio­se se­no­se, ban­kru­ta­vu­siai „Aly­taus teks­ti­lei“ pri­klau­siu­sio­se pa­tal­po­se.

– Ka­da nu­spren­dė­te, kad gais­ras ne­bus už­ge­sin­tas vien jū­sų ug­nia­ge­sių ko­man­dų?

– Tai bu­vo nu­spręs­ta pir­mą gais­ro nak­tį. Į pa­gal­bą pa­si­kvies­ti Va­rė­nos, Laz­di­jų, Prie­nų, Vil­niaus, Kau­no, Ma­ri­jam­po­lės, Šiau­lių ug­nia­ge­siai, Alo­vės, Mi­ros­la­vo ug­nia­ge­sių ko­man­dos. Drus­ki­nin­kų ir Kau­no ug­nia­ge­siai tuo me­tu sau­go­jo Aly­tų nuo ki­tų gais­rų.

Pa­mai­no­je dir­bo 41–51 ug­nia­ge­sys, apie 30 jų bu­vo aly­tiš­kiai. Su­pran­ta­ma, di­džiau­sia at­sa­ko­my­bė te­ko Aly­taus ug­nia­ge­siams.

– Ar ug­nia­ge­siai tu­rė­jo vi­są rei­ka­lin­gą ap­sau­gą ge­si­nant už­si­de­gu­sias pa­dan­gas?

– Gir­džiu vi­so­kių in­ter­pre­ta­ci­jų šiuo klau­si­mu, bet ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tik­rai mums nie­ko ne­trū­ko. Kvė­pa­vi­mo ta­kams ap­sau­go­ti tu­rė­jo­me su­spaus­to oro apa­ra­tus, mū­sų ap­ran­ga ir ava­ly­nė pri­tai­ky­ta gais­rų ge­si­ni­mui.

Mes lik­vi­da­vo­me gais­rą, o ne che­mi­nę ava­ri­ją. Kaž­ko­kios nuo­din­gos me­džia­gos su dū­mais vi­sa­da iš­si­ski­ria, šiuo at­ve­ju, kai de­gė pa­dan­gos, nuo­din­gų me­džia­gų bu­vo dau­giau. Kiek jų mes pri­sik­vė­pa­vo­me ir koks bus po­vei­kis mū­sų svei­ka­tai at­ei­ty­je, sun­ku pa­sa­ky­ti.

Kiek­vie­ną kar­tą, kai ge­si­na­me gais­rą, ne­ži­no­me, kas kon­kre­čiai de­ga.

Ge­si­nant to­kius di­de­lius gais­rus daž­nai ne­iš­ven­gia­ma kaž­ko­kių trau­mų, pas mus jų ne­bu­vo. Taip, trys ug­nia­ge­siai bu­vo pa­te­kę į li­go­ni­nę dėl at­si­ra­du­sio sil­pnu­mo ir py­ki­ni­mo, bet, kiek ži­nau, tai ne­bu­vo di­de­li svei­ka­tos su­tri­ki­mai.

Da­bar gir­džiu, kad ug­nia­ge­siams ge­si­nant gais­rą at­seit trū­ko van­dens, ne­bu­vo kur nu­si­praus­ti. Van­dens tik­rai ne­trū­ko, o kur tu­ri bū­ti įreng­tos prau­syk­los gais­ra­vie­tė­je, ne­įsi­vaiz­duo­ju.

Pa­gal tei­sės ak­tus ug­nia­ge­siai, nors dir­bo die­ną, nak­tį, dar­bo va­lan­dų ne­vir­ši­jo. Ge­si­nant gais­rą sten­gė­mės dar­bo krū­vį pa­skirs­ty­ti taip, jog die­ną dir­bo­me in­ten­sy­viau, o nak­tį krū­viai bu­vo ma­ži­na­mi, kad ug­nia­ge­siai tru­pu­tį pail­sė­tų. Ži­no­ma, jau­tė nuo­var­gį ir iš­se­ki­mą.

– Nuo pra­ėju­sios sa­vai­tės tik­ri­na­ma gais­re dir­bu­sių ug­nia­ge­sių svei­ka­ta. Ar kaž­kam nu­sta­ty­ti rim­ti svei­ka­tos su­tri­ki­mai?

– Gąs­di­nan­čių diag­no­zių ne­nu­sta­ty­ta. Kai kam trūks­ta ka­lio, mag­nio, bet tai nė­ra bai­su po to­kių dar­bų. Trys mū­sų ug­nia­ge­siai pa­gul­dy­ti į Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Me­di­ci­nos cen­tro li­go­ni­nę Vil­niu­je dėl stu­bu­ro li­gų ir pa­di­dė­ju­sio krau­jo­spūdžio, ta­čiau, ar tai ge­sin­to gais­ro pa­sėk­mės, ar iš­ryš­kė­jo anks­čiau bu­vu­sios li­gos, dar ne­aiš­ku.

Tik­rai ge­rai, kad gais­rą ge­si­nu­siems ug­nia­ge­siams pa­ža­dė­ti de­ta­les­ni krau­jo ty­ri­mai, dve­jus ar tre­jus me­tus di­des­nis dė­me­sys mū­sų ug­nia­ge­sių svei­ka­tai.

– O kaip Jūs pats jau­čia­tės?

– Ne­blo­gai, tik tru­pu­tį per­ša­lau. Svei­ka­tos dar kol kas ne­pa­si­tik­ri­nau, tai pa­da­ry­siu ar­ti­miau­siu me­tu.

– Ar gais­ro me­tu te­ko ben­drau­ti su „Eko­lo­gis­ti­kos“ va­do­vu Juo­zu Ci­cė­nu?

– Po­rą kar­tų pir­mo­mis gais­ro die­no­mis. Jis pa­pra­šė eva­kuo­ti ga­ta­vą pro­duk­ci­ją – iš pa­dan­gų pa­ga­min­tą mi­ši­nį. Aš jam pa­sa­kiau, kad ug­nis jos ne­pa­sieks. Mes dar iš­gel­bė­jo­me vie­ną fron­ta­li­nį krau­tu­vą, ku­rį bu­vo ga­li­ma nau­do­ti pa­gal­bi­niams gais­ro ge­si­ni­mo dar­bams.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ko­dėl dėl šio gais­ro ne­bu­vo skel­bia­ma eks­tre­ma­li pa­dė­tis ša­lies mas­tu?

– Pa­gal da­bar ga­lio­jan­čius ci­vi­li­nės sau­gos tei­sės ak­tus, kai, pa­vyz­džiui, nė­ra žu­vu­sių žmo­nių, ar de­ga ne to­kio dy­džio plo­tai, ko­kie bu­vo da­bar­ti­nia­me gais­re, eks­tre­ma­li pa­dė­tis ša­lies mas­tu ne­skel­bia­ma.

Ma­no nuo­mo­ne, to­kie tei­sės ak­tai ne­la­bai ati­tin­ka re­a­ly­bę. Ir vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rė įsta­ty­miš­kai tei­si, pa­reiš­ku­si, kad tei­siš­kai eks­tre­ma­li pa­dė­tis ša­lies mas­tu šiuo at­ve­ju ne­ga­lė­jo bū­ti skel­bia­ma.

Ta­čiau yra žmo­giš­ki kri­te­ri­jai, ku­riais va­do­vau­jan­tis tei­sės ak­tai dėl eks­tre­ma­lių si­tu­a­ci­jų skel­bi­mo ša­lies mas­tu tu­ri bū­ti kei­čia­mi.

Kas, Jū­sų nuo­mo­ne, tu­rė­tų bū­ti di­džiau­sia pa­mo­ka ge­si­nant to­kius gais­rus, koks da­bar ki­lo Aly­tu­je, ir ko­kios in­for­ma­ci­jos sti­go gy­ven­to­jams?

– Man at­ro­do, kad mo­bi­lios oro už­terš­tu­mo ma­ta­vi­mo la­bo­ra­to­ri­jos tu­rė­tų grei­čiau at­lik­ti ty­ri­mus ir apie tai in­for­muo­ti gy­ven­to­jus. Da­bar šie ty­ri­mai už­tru­ko per il­gai ir tik­rai pik­ti­no gy­ven­to­jus.

– Po gais­ro Aly­tu­je vėl pra­bil­ta apie ma­žas ug­nia­ge­sių al­gas, prieš­gais­ri­nė­se tar­ny­bo­se ne­už­pil­dy­tas dar­bo vie­tas.

– Mū­sų tar­ny­bo­je ug­nia­ge­sių kom­plek­ta­ci­ja sie­kia 98 pro­cen­tus, trūks­ta tik ke­le­to ug­nia­ge­sių. Ta­čiau ki­tuo­se di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se pa­dė­tis žy­miai pra­stes­nė.

Ten yra di­des­nis dar­bų pa­si­rin­ki­mas, to­dėl 600 ar 800 eu­rų al­ga į ran­kas ma­žai ką vi­lio­ja.

– Jums į gais­ra­vie­tę žmo­nės sa­va­no­riš­kai ve­žė mais­to pro­duk­tus, ne­pai­sant to, kad mai­ti­ni­mą or­ga­ni­za­vo sa­vi­val­dy­bė. Kaip ver­ti­na­te pa­si­gir­du­sius abe­jo­ji­mus, ar ga­li taip elg­tis žmo­nės, ar jie ug­nia­ge­siams ne­pa­teiks ne­ko­ky­biš­kų pro­duk­tų?

– Taip žmo­nės įver­ti­no mū­sų dar­bą. Ne­ma­nau, kad to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je kaž­kas im­tų­si di­ver­si­jų, – at­vež­tų kaž­ko­kių su­ge­du­sių ar pa­se­nu­sių pro­duk­tų. Mes už tai žmo­nėms la­bai dė­kin­gi.

– Į sa­vi­val­dy­bės ati­da­ry­tą są­skai­tą ban­ke jau su­au­ko­ta per 200 tūkst. eu­rų ug­nia­ge­siams ir ki­tiems gais­ro lik­vi­da­to­riams pa­ska­tin­ti. Kaip ver­ti­na­te to­kį žmo­nių ir įmo­nių dos­nu­mą?

– Tai pre­ce­den­to ne­tu­rin­tis da­ly­kas. Vi­sa Lie­tu­va mums bu­vo ne­abe­jin­ga. Ug­nia­ge­siai kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se se­kė, kaip jiems yra au­ko­ja­ma, ir di­džia­vo­si, kad taip jie yra pa­lai­ko­mi.

Mes tik­rai stra­te­giš­kai pa­da­rė­me vis­ką tei­sin­gai dėl sa­vo pro­fe­sio­na­lu­mo. Nors kar­tais dir­bo­me ir ant ri­zi­kos ri­bos.

Šian­dien mies­to sa­vi­val­dy­bės ini­cia­ty­va or­ga­ni­zuo­ja­mas ug­nia­ge­siams ir ki­tiems gais­ro lik­vi­da­to­riams skir­tas pa­dė­kos va­ka­ras, ku­rio me­tu jiems bus įteik­tas ir sim­bo­li­nis pi­ni­gi­nis če­kis žmo­nių ir įmo­nių su­au­ko­tų pi­ni­gų su­mai. Kon­kre­čią pi­ni­gų pa­skirs­tą ar­ti­miau­siu me­tu tu­ri pa­tvir­tin­ti mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba.

 

Alma MOSTEIKAITĖ