Spartus visuomenės senėjimas kelia daugybę rūpesčių išsivysčiusioms šalims. Lietuvoje, kur emigracija, ypač jaunų žmonių, itin didelė, padėtis dar sudėtingesnė. Mūsų kaimuose mažai belikę mokyklų, darželių, ambulatorijų, užtat daugėja senelių globos namų, ligoninės virsta slaugos įstaigomis, senjorams prižiūrėti steigiami nauji socialinių paslaugų centrai.

Prašosi globos

Sveiki atvykę į senolių kraštą, kur pensinio amžiaus žmonės išlaiko ir prižiūri vieni kitus. Skamba kaip iš kokio nors utopinio romano, tačiau po kelių dešimtmečių tai gali tapti Lietuvos provincijos realijomis. Įvairūs demografijos tyrimai atskleidžia liūdnas prognozes – darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje mažės, o senukų daugės. Kas juos prižiūrės ir slaugys, kad jų senatvė būtų, kaip dabar madinga sakyti, ori?

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra 110 globos namų, kuriuose gyvena daugiau kaip 5 tūkst. senyvo amžiaus žmonių. Savivaldybėse dirbantys socialiniai darbuotojai tvirtina, kad kol kas vieniši senukai, kuriems būtina priežiūra, nėra palikti likimo valiai. Tačiau akivaizdu, kad tokių socialinių paslaugų poreikis auga ir vis daugiau žilagalvių nori patekti į globos namus.

Panevėžio rajone veikia 3 savivaldybei priklausantys socialinės globos namai, įsikūrę Gustonyse, Krekenavoje ir Ramygaloje. Juose gyvena daugiau kaip pusšimtis senyvo amžiaus ir neįgalių žmonių. Dar 20 asmenų glaudžiasi savarankiško gyvenimo namuose, įkurtuose Ramygaloje. Šiose socialinės globos įstaigose tuščių vietų nėra.

„Senyvo amžiaus gyventojai iš anksto prašosi į globos namus, tačiau didelių eilių nėra. Jei žmogui labai reikia, vietą randame. Savivaldybė savo gyventojus gali apgyvendinti kitų rajonų ar miestų, taip pat privačiose globos įstaigose. Tokių paslaugų perkame nemažai, nes kartais senukai patys išsako pageidavimą, kur norėtų apsigyventi, kad artimiesiems būtų kuo arčiau juos lankyti“, – pasakojo Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė.

Kur kas didesnės eilės susidaro į valstybines socialinės globos įstaigas, kuriose glaudžiasi senatvinės demencijos pažeisti, psichikos negalią turintys asmenys. Tokiems gyventojams išlaikyti globos įstaigose savivaldybė kasmet skiria vis daugiau lėšų.

Padės namuose

Į Panevėžyje veikiančius šv. Juozapo globos namus ilgalaikei ar trumpalaikei globai vežami senukai ar neįgalūs asmenys iš įvairių šalies vietų. Čia gyvena 85 globotiniai, iš kurių daugumą reikia slaugyti. Jauniausiajai šių namų gyventojai tėra 23-eji, o vyriausias – perkopęs 100 metų. Dažnas atvejis, kai senoliai į globos namus vežami tiesiai iš slaugos ligoninės.

Šv. Juozapo globos namų gyventojai turiningai leidžia laisvalaikį, kartu švenčia šventes, dažnai sulaukia įvairių svečių. Šv. Juozapo globos namų archyvo nuotr.

„Dėl emigracijos ir regionų tuštėjimo senyvo amžiaus asmenims reikalingų socialinių paslaugų poreikis augs, reikės daugiau globos, savarankiško gyvenimo ar panašių įstaigų. Aišku, kad vis daugiau turėsime padėti senukams, tad reikės ieškoti įvairių pagalbos formų“, – neabejojo šv. Juozapo globos namų direktorius Patrikas Skrudupis.

Šiemet visos savivaldybės pradeda teikti integralios pagalbos paslaugas senyvo amžiaus žmonėms, kurie gyvena su artimaisiais. Šis projektas remiamas europinėmis, valstybės ir savivaldybių lėšomis. Prisidėti reikia ir paslaugos gavėjams.

„Darbuotojai senelius lankys namuose, pasirūpins vaistais, darys masažą, padės buityje. Tikimasi, kad tokios paslaugos sumažins globos namų poreikį“, – aiškino A.Paškevičienė.

Išlaikyti nepigu

Anot socialinių darbuotojų, daugelyje globos namų sąlygos gyventi yra geros. „Ramygalos ir Krekenavos globos namai atnaujinti, seneliai gyvena vienviečiuose arba dviviečiuose kambariuose, kuriuose yra visi patogumai, televizorius, radijas. Ten tikrai jauku. Šiemet ketinama atnaujinti ir Gustonių globos namus“, – pasakojo Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja.

Gerą įspūdį daro ir šv. Juozapo globos namų sąlygos. Čia gyventojų kasdienybę dažnai praskaidrina įvairūs koncertai, šventės ir pobūviai, atvykstantys svečiai. Judėti galintiems asmenims rengiamos išvykos į muziejus, parodas, kitus globos namus ir kt.

Socialinių globos įstaigų gyventojų išlaikymas atsieina nepigiai. Per mėnesį už vieną Panevėžio rajone apgyvendintą globotinį reikia mokėti maždaug nuo 600 iki 800 eurų, priklausomai nuo to, ar asmeniui yra nustatytas nuolatinės slaugos, ar tik priežiūros poreikis.

Jasiuliškių socialinės globos namų gyventojai lanko keramikos, floristikos, vytelių pynimo, rankdarbių, muzikos studijas. Šv. Juozapo globos namų archyvo nuotr.

Vietos užpildytos

Vilkaviškio rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, gyventojai sparčiai senėja. Jau daugiau nei penktadalis šio rajono gyventojų yra sulaukę 65 metų. Vaikai emigruoja į užsienį, išvyksta gyventi ar užsidirbti į didesnius miestus ir palieka senus tėvus, kuriems reikalinga priežiūra ar slauga. Ypač tai juntama kaimo vietovėse, atokiuose vienkiemiuose.

Tad šiame rajone socialinių paslaugų poreikis taip pat auga, todėl Vilkaviškio rajone esantys suaugusiųjų žmonių globos namai gyventojų stygiumi nesiskundžia – jie visiškai užpildyti.

Laikinai Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus vedėjos pareigas einanti Dženita Sabašinskienė „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad šiuo metu rajono teritorijoje veikia dveji socialinės globos namai suaugusiems žmonėms.

Institucinę (?) socialinę globą, tiek ilgalaikę, tiek trumpalaikę, suaugusiems neįgaliems asmenims bei senyvo amžiaus žmonėms teikia Vilkaviškio rajono savivaldybei priklausantys Gudkaimio globos namai, kuriuose yra 70 vietų, bei 285 gyventojus galintys priimti Didvyžių socialinės globos namai. Juose apgyvendinami suaugusieji, turintys proto ar psichikos negalią, o patys globos namai yra pavaldūs Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM).

„Norinčiųjų patekti į Gudkaimio globos namus sausio pradžioje eilės nebuvo. Apgyvendinimui Didvyžių socialinės globos namuose į bendrą eilę iš visos Lietuvos asmenys įrašomi Neįgaliųjų reikalų departamente prie SADM. Iš Vilkaviškio rajono daugiau prašymų nėra pateikta, išskyrus du asmenis, kurie jau gavo nukreipimus ir bus apgyvendinti“, – kalbėjo D.Sabašinskienė.

Asmens globa Gudkaimio globos namuose per mėnesį kainuoja 550 eurų, o turinčių sunkią negalią – 646 eurus. Didvyžių socialinės globos namuose – 531 eurą, o turinčių sunkią negalią – 588 eurus. Globojamasis už pragyvenimą moka 80 proc. gaunamos pensijos ir visą gaunamą priežiūros ar slaugos išlaidoms skirtą kompensaciją, jei jo nuosavybės teise turimas turtas neviršija jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatyto turto vertės normatyvo. Jei viršija, mokėti reikia daugiau.

Pasak D.Sabašinskienės, nors dėl šios srities pertvarkos naujos institucinės globos įstaigos rajone nebus kuriamos, daugiau dėmesio bus skiriama globai bendruomenėse. Tad tikimasi, kad artimiausiais metais socialinių įstaigų, galinčių teikti pagalbą žmonėms, rajone pagausės. Mat Gudkaimio kaimo bendruomenė jau yra pateikusi paraišką gauti dėl socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros finansavimo. Ketinama Prapuolenių kaime įsteigti 20 vietų savarankiško gyvenimo namus, kuriuose galės būti apgyvendinti senyvo amžiaus asmenys, socialinės rizikos asmenys ir jų šeimos nariai, neįgalūs žmonės, išskyrus turinčius psichikos ar proto negalią.

Visi skirtingo likimo

Didvyžių socialinės globos namai yra išskirtiniai, nes juose sudaryta galimybė globotinius apgyvendinti butuose. Šiuose globos namuose dabar gyvena gyventojai iš 23 savivaldybių. Jie gali dalyvauti įvairiose užimtumo veiklose: užsiimti rankdarbiais, keramikos gaminių gamyba, pynimu, taip pat veikia kapela, ansamblis, vaidybos, šokio studijos.

Globos namuose veikia biblioteka, kurioje organizuojamos edukacinės valandėlės, literatūrinės popietės, leidžiamas laikraštis „Likimo draugas“, bent kartą per savaitę globotiniams rodomi filmai, taip pat vyksta kompiuterinio raštingumo ir informacinių technologijų mokymai.

R Žiemys

Didvyžių socialinės globos namų direktorius Rimvydas Žiemys pasakojo, kad į jų globos namus patenkančių žmonių likimai labai skirtingi. „Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visus užklupusi ta pati bėda, tačiau taip nėra. Vieni yra taikesni, ramesni, atkeliauja iš savo namų, kai juos užklumpa senatvinė dimensija. Kiti tokiose įstaigose gyvena nuo pat vaikystės“, – pasakojo R.Žiemys. Jis neslėpė, kad yra ir dar viena kategorija gyventojų, kurie jiems kelia didžiausių rūpesčių. Tai žmonės, į Didvyžius atkeliaujantys iš Rokiškio globos namų, į kuriuos patenka už kriminalinius nusikaltimus.

Didvydžių globos įstaiga, įdarbinusi pusantro šimto žmonių, dabar laisvų darbo vietų pasiūlyti negali. Globos namų vadovas neneigė, kad ne kiekvienas gali dirbti su neįgaliaisiais – tam reikia turėti pašaukimą. „Ir patys darbuotojai apsisprendžia, ir mes patys renkamės, ar gali jie dirbti tokį darbą. Socialiniai darbuotojai privalo turėti socialinio darbuotojo išsilavinimą, o padėjėjai turi būti išklausę specialius kursus“, – sakė R.Žiemys, prisimindamas atvejį, kai viena moteris, nors ir labai norėjo dirbti, teištvėrė vieną dieną.

Šiuo metu Didvyžių socialinės globos namai, kaip ir kiti, įtraukti į pertvarkos planus, kad kuo daugiau paslaugų neįgalieji gautų bendruomenėje.

Kaina skiriasi nedaug

Ukmergės rajone yra dveji senelių globos ir vieni socialinės globos namai. Norinčiųjų įsikurti juose visada būna didelės eilės, o kiek gali tekti laukti, atsakymo niekas nežino. Pavyzdžiui, Želvos parapijos katalikiškuose senelių namuose prieš Naujuosius metus anapilin iškeliavo trys gyventojai, todėl juose atsilaisvino trys laisvos vietos.

Šiuose senelių namuose gyvena 24 gyventojai. Žmonių, turinčių sunkią negalią, išlaikymas juose kainuoja 600 eurų per mėnesį, be sunkios negalios – 515. Deltuvos švč. Trejybės parapijos senelių namuose įsikūrę 33 seneliai, laisvų vietų nėra. Sunkios negalios kamuojamų žmonių, išlaikymas šiuose namuose kainuoja 630, be sunkios negalios – 512 eurų per mėnesį. Jasiuliškio socialinės globos namuose apgyvendinta 290 asmenų, laukiančiųjų eilėje – 4. Globos kaina žmonėms, turintiems sunkią negalią, čia kainuoja 587,93, be sunkios negalios – 532,03 euro.

Sklando dvi nuomonės

Dėl senolių visuomenėje visada sklando dvi nuomonės. Vieni įsitikinę, kad karšinti senelius ar prižiūrėti neįgaliuosius būtina namuose. Kiti neturi tam sąlygų, todėl mano, kad geriausia senjorus patikėti globos namams. Kurie teisūs?

„Valstiečių laikraštis“ to pasiteiravo kelių minėtų Ukmergės rajono globos namų gyventojų. Vienas senolis pasakojo, kad savo gyvenimo saulėlydį leido pas mylimą moterį, bet vėliau teko keltis į senelių namus. „Žinoma, iš pradžių jaučiausi labai prastai. Man trūko namų šilumos, savo kampo, mėgstamų užsiėmimų, net beržo, kurį kiekvieną dieną matydavau po langais. Vėliau čia pripratau. Tačiau man niekas ir niekada neatstos gimtųjų namų“, – ašarą braukė senolis.

Kalbinta kita garbaus amžiaus senjorė tikino, kad senelių namai jai yra tarsi išganymas. „Aš sunkiai sergu, o čia gaunu visą reikiamą priežiūrą. Namuose niekas aplink mane negali šokinėti, nes dukra ir žentas dirba, o aš nuo ryto iki vakaro būnu viena. Todėl labai džiaugiuosi gyvendama senelių namuose. Čia dirba malonios ir paslaugios darbuotojos, organizuojami įvairūs renginiai, išvykos, mums skaitomos knygos. Vieniša nesijaučiu, artimieji mane aplanko kiekvieną savaitgalį“, – mintimis pasidalijo moteris.

Rūpinasi specialistai

Kalbinti minėtų globos namų vadovai ir darbuotojos tikino, kad jų gyventojai nesijaučia vieniši bendraamžių būryje. Jie dažnai bendrauja tarpusavyje ir su darbuotojais, gauna visas slaugos paslaugas.

Jasiuliškio socialinės globos namų vadovas Vilius Petrauskas pasakojo, kad netoliese, Vidiškių miestelyje, yra įkurtas dienos užimtumo centras „Ąžuolas“. Jame veikia keramikos, floristikos, vytelių pynimo, rankdarbių ir muzikos studijos. Į šį centrą globos namų gyventojai vežami autobusu, pritaikytu žmonėms, turintiems fizinę negalią.

Globos namų gyventojai dažnai dalyvauja kultūriniuose renginiuose, kurie vyksta ir vietoje. Taip pat jie aplanko koncertus, parodas ir kitus renginius už globos namų ribų. Senoliai noriai lanko globos namuose esančią koplytėlę, bibliotekoje skaito knygas ir spaudą, žiūri televizijos laidas, naudojasi kompiuteriais, internetu.

Senelių ir socialinės globos namuose netrūksta svečių. Ypač daug jų apsilanko prieš Kalėdų, Velykų ir kitas šventes. Deltuvos Švč. Trejybės parapijos senelių namuose prieš Naujuosius metus vyko graži karnavalo šventė. Visi darbuotojai buvo taip išradingai persirengę, kad kai kurie vieni kitų neatpažino. Po vaidinimo senjorai šoko tvistą, žaidė įvairius žaidimus.

Nepaprastą dovaną seneliams atvežė ir jaunas režisierius, scenaristas Ernestas Samsonas. Jis pristatė savo naujausią, 2015 m. gegužę pradėtą kurti meninės dokumentikos filmą apie Šventosios kuršių bendruomenę „Vėjų žemė“.

Atsako savivaldybės

Daiva Buivydaitė-Garbštienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja

Už socialinę senyvo amžiaus asmenų globą yra atsakingos savivaldybės, todėl dėl šių paslaugų skyrimo reikia kreiptis į seniūniją ar savivaldybės administraciją. Gavus prašymą, socialiniai darbuotojai įvertina individualų asmens poreikį dėl socialinės globos ir savivaldybė priima sprendimą, skirti ar neskirti tokią paslaugą globos namuose.

Eilės savivaldybėse yra skirtingos, o kai kur jų iš viso nėra – asmuo į globos namus gali patekti per mėnesį. Pagal galiojančius teisės aktus asmuo ar jo artimasis gali pasirinkti įstaigą, kurioje pageidautų gauti socialinę globą, nepriklausomai nuo to, ar tai bus privati, ar valstybinė įstaiga.

Socialinė globa yra finansuojama valstybės dotacijų savivaldybių biudžetams lėšomis (jei asmuo yra pripažintas turintis sunkią negalią), pačios savivaldybės lėšomis, taip pat prisideda tokias paslaugas gaunantis asmuo. Į globos namus patekusio senyvo amžiaus žmogaus indėlis priklauso nuo jo finansinių galimybių, kurias įvertina savivaldybės darbuotojai. Jis moka iki 80 proc. visų savo gaunamų pajamų. Jei asmuo vienišas, turi nekilnojamojo turto, asmens mokėjimo dydis gali padidėti 1 proc. turto, viršijančio savivaldybės normatyvą, dalimi.

Turi priimti sprendimą

Jurgita Skiparienė, Vilniaus Senjorų socialinės globos namų psichologė

Pastebima, kad senų žmonių gyvenimas senjorų namuose, socialinės globos ar slaugos įstaigose yra labiau priimtinas ir toleruojamas kitose šalyse, tarkim, JAV nei Lietuvoje. Svarbu suprasti, jog ilgą laiką senstančių ar sunkiai sergančių artimųjų globa buvo traktuojama kaip išskirtinai šeimos narių – suaugusių vaikų, vyro ar žmonos – pareiga. Tačiau dabar tai tampa ne tik kiekvienos šeimos reikalas, tai – sveikatos ir socialinės priežiūros dalis.

Įvairių šalių patirtys yra skirtingos. Pavyzdžiui, JAV yra svarbu, kad žmogui, turinčiam specialių poreikių, sergančiam įvairiomis lėtinėmis, neurodegeneracinėmis ligomis būtų teikiama specifinė, profesionali kompetentinga pagalba, kurios artimieji, nors ir labai norėdami negali suteikti. Tam yra specialūs namai, centrai, kuriuose žmonės apgyvendina savo artimuosius, linkėdami jiems geriausio.

Kartais būtent suaugę vaikai turi priimti sudėtingą sprendimą ir įvertinti, ar jų seni tėvai gali gyventi vieni ir savimi pasirūpinti. Jei patys nebegali, o patys vaikai neturi galimybių tinkamai tėvais pasirūpinti, ar geresnis sprendimas yra senelių namai? Teisingų atsakymų, tinkančių visiems žmonėms ir aplinkybėms, nėra. Svarbu apsvarstyti įvairius variantus, atmetant įsigalėjusius stereotipus. Ieškoti išeičių, domėtis įvairiomis galimybėmis, būdais, sąlygomis.

Tai sunkūs sprendimai, reikia atsakyti į daug klausimų, kyla įvairių emocijų. Be to, diskutuojant apie senų, sunkiai sergančių žmonių gyvenimą globos namuose, lyg pamirštami tie, kurie prisiima sunkią atsakomybę globoti sergantį artimąjį namuose. Pamirštama, kokia tai sunki patirtis ir kiek pagalbos reikia patiems slaugantiesiems artimuosius. Ta pagalba turi apimti visus lygius – fizinį, psichologinį, medicininį, socialinį.