R. Dovydėno pieš.

Didesnę laisvosios rinkos patirtį turinčiose valstybėse rinkos dalyviai stengiasi visuomenei pateikti kuo daugiau informacijos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kai kurie prekybos tinklai viešina savo antkainius. Lietuvoje tokio viešumo prekybininkai nenori. Maža to – du oligopoliniai prekybos tinklai Lietuvoje laukia leidimo susijungti. Teisingesnės ekonomikos siekiantys politikai ir ekonomistai nukreipė savo žvilgsnius į Konkurencijos tarybą.

Produktų kainos dalybos

Pirkdami maisto produktus prancūzai jau žino, kiek iš savo kišenės sumokės ne tik valstybei (pridėtinės vertės mokestis – PVM), bet ir kiek atiteks fermeriams, maisto produktų perdirbėjams ir prekybininkams. Lietuvoje šiuos duomenis gali susirasti tik aktyvesni vartotojai.

Valstiečių laikraštis“, remdamasis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, savo skaitytojams pagelbės. Taigi daugelis iš skaitančiųjų šias eilutes nustebs, kad nuo 2017-ųjų rugsėjo už kiekvieną kiaušinį vartotojas valstybei skyrė 17 proc. PVM, 41 proc. – kiaušinius tiekusiems paukštynams arba ūkininkams ir net 42 proc. kainos pasiliko prekybininkai. Pirkdami batonus vartotojai be reikalo piktuoju kalba apie grūdų augintojus, nes iš batono kainos jiems telieka apie 10 proc. Beveik tiek pat gauna malūnininkai, apie 44 proc. atitenka kepykloms, o prekybininkai į savo kišenę be didelio vargo susišluoja 20 proc. kainos. Panašiai pasidalijama ir duonos kaina. Į savo krepšelį kraudami bulves vartotojai turėtų žinoti, kad prekybininkams palieka net apie 40 proc. jų kainos. Prekybininkai savęs nenusiskriaudžia ir pardavinėdami jautieną. Štai ilgus mėnesius šeriančiam gyvulius ūkininkui tenka apie 42 proc. kainos, dar 8 proc. tenka perdirbėjams, o prekybininkai pasiima per 31 proc. Už pieną žemdirbiams skiriama apie 27 proc., 23 proc. pasilieka perdirbėjai, o prekybininkai pasiima 32 proc. kainos.

Sakysite – juk tai apiplėšimas vidury dienos. Nieko panašaus, nes tiekėjai patys pasirašo tokias sutartis. Kodėl?

Svertus laiko prekybininkai

Konkurencijos tarybą dažnai kritikuoja tiek smulkieji prekybininkai, tiek ūkininkai, tiek maisto produktų gamintojai (perdirbėjai). Pastarieji priekaištauja tyliai, nes baiminasi patekti į prekybos tinklų nemalonę. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kaip savo produkciją vidaus rinkoje galėtų realizuoti bet kuri stambi pieno perdirbimo įmonė, jeigu stambieji prekybos tinklai nepasirašytų sutarčių. „Valstiečių laikraščio“ pastangos šia tema prakalbinti perdirbimo įmonių atstovus buvo bergždžios – nei pieno, nei mėsos produktų, nei duonos kepėjai ar miltų gamintojai oficialiai nenorėjo komentuoti santykių su prekybininkais. Arba iš karto įspėjo, kad prekybininkų viešai nekritikuos. Turime juos suprasti, nes derybose visus svertus rankose turi tik prekybininkai. Todėl ir Konkurencijos taryba veltui laukia perdirbėjų nusiskundimų dėl bendradarbiavimo su prekybininkais, nors akivaizdu, kad parduodamų produktų kainos pasidalijimas jiems neturėtų patikti.

Konkurencijos taryba neturi įgaliojimų užsiimti pajamų perskirstymu. Tai – mokesčių sistemos reikalas. Be to, mes net neturime kompetencijos spręsti, kuris rinkos dalyvis turi teisę uždirbti daugiau, o kuris – mažiau“, – atmušinėjo priekaištus Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas.

Tačiau konkurencijai rinkoje daro įtaką stambiųjų prekybos tinklų reikalavimai. Tai – jau šios tarybos veiklos sritis.

Keisti reikalavimai

Jau ne kartą rašėme apie keistus prekybininkų reikalavimus tiekėjams. Pavyzdžiui, kai kurie iš jų reikalauja, kad tiekėjas savo produktų neparduotų kitiems prekybos tinklams pigiau. Brangiau parduoti gali, o pigiau – šiukštu. Juk tokiu atveju vartotojai pasirinktų konkurentus. Štai tokiais būdais prekybininkai konkuruoja. Ar tokie atvejai ne Konkurencijos tarybos veiklos sritis?

Tyrėme kelis tokio pobūdžio atvejus. Viena prekybos įmonė už šį pažeidimą sumokėjo apie 20 mln. eurų baudą, tačiau kitais atvejais nepavyko surinkti įrodymų. Verslo atstovai turėtų elgtis pilietiškai – Konkurencijos tarybą informuoti apie pažeidimus“, – teisinosi Š.Keserauskas.

Patikslinsime, kad 2014- aisiais taip buvo nubausta „Maxima“ dėl net 10 metų galiojusio sandėrio su duonos gaminių bendrove „Mantinga“.

Š. Keserauskas

Š. Keserauskas

Beje, 2015-aisiais į Konkurencijos tarybos akiratį buvo patekęs ir prekybos tinklas „Rimi“ – buvo įtarimų, kad „Rimi“ galėjo piktnaudžiauti rinkos galia. Kokie argumentai?

Prekybos centrai dažnai skelbia vadinamąsias akcijas, kai produktai parduodami 10–30 proc. pigiau. Taigi 2014–2015-aisiais mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų apklausos metu Konkurencijos tarybos ekspertai gavo informacijos, kad „Rimi“ galėjo reikalauti iš tiekėjo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokėti dalį išlaidų, kai „Rimi“ vykdė tiekėjų produkcijos pardavimo skatinimo akcijas. Tačiau įrodymų surinkti nepavyko.

Klaidingai manote, kad tokias akcijas siūlo produktų gamintojai. Tai – prekybininkų pasiūlymai. Tiesą sakant, tai ne pasiūlymai, o reikalavimai, kuriems mes esame priversti paklusti“, – sakė vienos pieno perdirbimo bendrovės komercijos direktorius.

Rokiruotė

Lietuvoje šiuo metu vyrauja penki stambūs prekybos tinklai („Maxima“, „Norfa“, „Rimi“, IKI ir „Lidl“). Kol kas penki. Jų įtaką smulkiajam ir vidutiniam prekybos ir maisto produktų gamybos verslui Lietuvos politikai ir ekonomistai pastebėjo per vėlai, kai prekybininkai jau buvo įsikūrę miestų centruose, o ne miestų pakraščiuose, kaip įprasta Vakarų Europos šalyse. Per vėlai apsižiūrėta, kad dėl „akropolių“, „megų“, „ermitažų“ ir kt. veiklos miestuose liko tik smulkiojo prekybos verslo trupiniai.

Ir štai paskutinė naujiena – 2018-aisiais ketina susijungti „Rimi“ ir IKI, tiksliau – pirmoji nori praryti antrąją. Seimo narys Žygimantas Pavilionis mano, kad susijungus oligopolinių sąrašui priklausantiems dviem prekybos tinklams, jų dalis rinkoje išaugtų iki pavojingos 60 proc. koncentracijos, todėl tiek smulkiesiems prekybininkams, tiek maisto produktų gamintojams liktų dar mažiau galimybių išsilaikyti rinkoje. Ką apie tai galvoja Konkurencijos taryba?

Palies 30 ūkio sričių

Š.Keserauskas bando raminti: „Jeigu minėti prekybos tinklai susijungtų, padėtis rinkoje iš esmės nepasikeistų, nes susijungimo atveju naujasis prekybos tinklas pagal dydį rinkoje būtų antras.“

Valstiečių laikraščio“ žiniomis, naujasis prekybos tinklas užimtų apie 22 proc. rinkos, o „Maxima“ šiuo metu užima apie 37 proc., taigi du prekybos tinklai valdytų apie 59 proc. rinkos.

Tačiau akivaizdu, kad koncentracija didėja, ir niekas negali garantuoti, kad ateityje ji dar nepadidės, juk dabar penki prekybos rinkos valdo 71 proc. rinkos“, – patikslino Ž.Pavilionis.

Š.Keserauskas šiek tiek atskleidė Konkurencijos tarybos nuomonę dėl prekybos tinklų susijungimo.

Atlikome analizę ir paaiškėjo, kad dėl dviejų prekybos tinklų susijungimo kiltų su konkurencija susijusių problemų per 30 įvairių rinkų ( ūkio sričių). Todėl susijungti norinčios bendrovės apie tai informuotos ir jau pateikė įsipareigojimus iki susijungimo parduoti 17 prekybos centrų“, – tikino Konkurencijos tarybos pirmininkas.

Auganti nelygybė

Asociacijos „Investuotojų forumas“ direktorės Rūtos Skyrienės nuomone, prekybos tinklų susijungimo nereikėtų baimintis: „Jeigu susijungtų „Rimi“ ir IKI, naujas darinys galėtų sėkmingiau konkuruoti su rinkos lydere „Maxima“.

Tačiau ar ši konkurencija būtų naudinga smulkiajam ir vidutiniam verslui? O gal valstybė neturėtų jais rūpintis? „Turėtų rūpintis. Kai smulkusis verslas miršta, susilpnėja ir vidurinysis gyventojų sluoksnis, kuris Lietuvoje tesudaro apie 10 proc. Vakarų Europos šalyse šį sluoksnį sudaro 30–40 proc. gyventojų. Jie yra valstybės ekonomikos stuburas, demokratijos pagrindas. Jeigu jis silpnas, tada suveši populistai, kurie valstybei nieko gero neatneša“, – kalbėjo Ž.Pavilionis.

Viduriniojo sluoksnio silpnėjimą rodo jau penktus metus Lietuvoje auganti nelygybė.

Daugelio ekspertų teigimu, būtent nelygybės didėjimas ir yra pagrindinė grėsmė nacionaliniam saugumui“, – pabrėžė politikas.

Profsąjungų riba

Pasak Lietuvos profesinių sąjungų atstovo Ričardo Garuolio, oligopolinis prekybos verslas labai sėkmingai pasinaudoja atlyginimų didinimu: „Iš atlyginimo didinimo valstybė negauna tokios naudos, kokios tikimasi. Mūsų skaičiavimais, net 1,5 proc. infliacijos sudaro mažmeninių prekybos tinklų iniciatyva didinamos kainos.“

Ką įmanoma pakeisti? „Pasimokykime iš Vokietijos, kurios rinkoje viena bendrovė negali kontroliuoti daugiau nei 20 proc. rinkos“, – siūlė R.Garuolis.

Jūsų pasiūlymo priešininkai paklaus – kodėl 20 proc.? Gal sumažinkime iki 5 proc.? Be to, yra sričių, kuriose tėra keli dalyviai, taigi ką tokiu atveju daryti? Juk negalime priversti atsisakyti verslo ar jį uždrausti tik todėl, kad rinkoje nėra konkurentų“, – svarstė Š.Keserauskas.

Kauno miesto tarybos narys Jonas Koryzna priekaištavo Konkurencijos tarybai dėl susidariusios padėties Lietuvos vaistų rinkoje. Kodėl vaistų kainos kaimyninėje Lenkijoje yra gerokai mažesnės?

Vaistų rinkos pasaulyje yra išskirtinės, nes ši specifinė sritis yra labiausiai reguliuojama. Lenkijoje farmacijai taikomi mažesni mokesčiai, be to, veikia masto ekonomika. Mes atlikome kompensuojamųjų vaistų rinkos tyrimą ir Seimui bei Sveikatos apsaugos ministerijai pateikėme pasiūlymus reformuoti dabar veikiančią sistemą“, – teisinosi Š.Keserauskas.

Pasikvieskime vaistinių tinklus investuoti Lietuvoje“, – siūlė J.Koryzna. „Nebūtina kviesti – jeigu yra palankios sąlygos, verslas pats ateina“, – atsakė Konkurencijos tarybos vadovas.

Išsiaiškinkime priežastis

Lietuvoje įprasta dėl daugelio ekonominių problemų kaltinti Briuselį. Esą tai jis kaltas dėl euro įvedimo, taigi ir dėl augančių kainų. Ar tikrai kaltas Briuselis? Štai Estija ir Lenkija išvengė daugelio Lietuvą kamuojančių bėdų. Kodėl?

Dėl daugelio ekonominių problemų kalti esame patys“, – teigė Ž.Pavilionis.

 Ž. Pavilionis

Ž. Pavilionis

Nuo ko pradėti? Ne nuo emocijomis grindžiamų kaltinimų.

Konkurencijos taryba turėtų imtis iniciatyvos atlikti išsamų tyrimą ir pateikti išvadas – kaip sustiprinti konkurencingumą paslaugų ir prekybos rinkoje, o Lietuvos bankas galėtų atlikti tyrimą dėl kainų skirtumo kaimyninėse rinkose priežasčių“, – siūlė Ž.Pavilionis.

Ar Konkurencijos taryba pajėgi nuolat atlikti tokius tyrimus? Šiuo metu joje dirba 70 specialistų. Iš jų tik 9 tiria įtarimus dėl kartelinių susitarimų. Pasak Š.Keserausko, Vakarų Europos šalyse tokio pobūdžio institucijoms skiriama daugiau lėšų ir jos yra labiau nepriklausomos nuo politikų įtakos.

Mes siūlėme dalį lėšų Konkurencijos tarybos veiklai finansuoti surinkti iš rinkos dalyvių“, – pasiūlė idėją R.Skyrienė.

Komentarai

Sekmadienį atiduokim smulkiesiems

Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Artėja diena, kai stambiųjų prekybos tinklų darbas bus apribotas ir Lietuvoje. Juk nenormalu, kad prekybos centrai dirba 7 dienas per savaitę. Sekmadienį turėtume skirti tik smulkiajam prekybos verslui. Ar didelė koncentracija negresia žemės ūkio sektoriui? Yra keli ūkiai, valdantys po kelias dešimtis tūkstančių hektarų. Jie pasinaudojo anksčiau veikusių įstatymų netobulumu. Ką daryti? Juk negalime dabar nacionalizuoti jų turimos žemės. Akivaizdu, kad Lietuvai labiau tiktų Lenkijos pavyzdys – šioje valstybėje vyrauja smulkieji ir vidutiniai ūkiai. Kita vertus, turime įvertinti, kad Lietuvoje veikiantys stambūs ūkiai ar įmonės pagal ES rinkos mastelį neretai priskiriami tik prie vidutinių.

Pastebėjimai iš šalies

Aivaras Abromavičius, buvęs Ukrainos ūkio ir prekybos ministras

Lietuvoje neretai girdžiu apgailestavimus dėl valstybei priklausančių monopolinių įmonių, tačiau skubėti jas demonopolizuoti nevertėtų. Pavyzdžiui, Ukraina paskubėjo tokias įmones privatizuoti ir dabar gailisi, nes valstybei kontroliuoti privačias monopolijas labai sunku. Nesistebiu, kad Lietuvos prekybininkai ieško užtarėjų politikų sluoksnyje. Ukrainoje tokių įmonių savininkai nesislėpdami kišasi į šalies politinį gyvenimą. Atsargiai stebiu ketinimą Lietuvoje leisti susijungti dviem stambiems prekybos tinklams – koncentracija tikrai didelė. Juo labiau kad kai kuriose išsivysčiusios ekonomikos šalyse jau stebime kitokią tendenciją – stambieji prekybos tinklai patys kuria nedidelių parduotuvių tinklą. Kodėl? Paprasčiausiai vartotojai nebenori gaišti laiko ir dėl nedidelių pirkinių klaidžioti milžiniškose parduotuvėse.