Gyvenimas šalia žvyrkelio – ne dovanėlė

Atostogos pas močiutę kaime visada buvo lyginamos su geriausiomis sanatorijų procedūromis. Grynas oras, sveikas maistas... Tačiau tai išgirdę luknėniškiai suskumba pridurti, kad anaiptol – taip kaime šiandien tikrai nėra. Visi kaimo privalumai ir malonumai baigiasi, kai tik nusistovi giedri orai, ilgėliau nelyja. Tada ir prasideda dulkių pasiutpolkė.

Jau pastaruosius kelerius metus žmonės sako pastebėję, kad klimatas tikrai šyla, o Lietuva vis labiau primena saulėtąją Ispaniją. Ne tik vis anksčiau tenka pradėti lauko darbus, bet ir sausra, lyg nelaukta viešnia, vis dažniau ir vis ilgesniam laikui užsuka į mūsų kraštą. Jei ir palyja, tai tikrai negausiai, todėl atokvėpis kaime nuo dulkių trunka neilgai.

Situacija Luknėnuose ypač pablogėjo, kai prieš mėnesį pakelėse išdygo nauji greitį ribojantys ženklai. Kol jų nebuvo, ties gyvenvietės pradžia vairuotojai buvo įpratę sumažinti greitį ir „pagazuojančių“ daug nepasitaikydavo. Pastačius naujus kelio ženklus, automobiliai dabar lekia septyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, o dažnas dešimtį dar ir viršija.

Pykti lyg ir nebūtų už ką, juk pagal taisykles važiuoja – būtent tokį greitį leidžia naujieji ženklai. Bet kai viską skandindami dulkėse tokiu greičiu pralekia ne tik lengvieji automobiliai, bet ir sunkiasvoriai sunkvežimiai, vietiniams belieka tik mesti visus darbus ir kuo greičiau sprukti į namus.

Svajonės apie lietų ir asfaltą

Apie čia gyvenančių žmonių saugumą taip pat nepagalvota. O ką jau bekalbėti apie skalbinių džiovinimą lauke ar ilgus pasisėdėjimus terasoje. Vasara – ne tik geriausias laikas atverti langus, bet ir čirškinti šašlykus. Šiltuoju sezonu džiaugtis reikėtų, bet...

Tiesa, piktinasi tikrai ne visi kaimo gyventojai. Praėjusiais metais dalis jų pateko į laimingųjų sąrašą ir sulaukė žvyrkelio asfaltavimo. Pro jų namus šiandien vinguriuoja naujutėlaitis asfaltas, todėl kelio dulkės nei sveikatos, nei nuotaikos jiems nebegadina. O likusieji su pavydu žvelgia į kaimynus ir svajoja bent apie lietų.

Luknėniškiai pakvietė žurnalistus atvažiuoti ir savo akimis pamatyti, kaip įdomiai tie naujieji ženklai pakelėse sustatyti. Gyvenvietės pradžią žymi baltas ženklas su užrašu „Luknėnai“, kuris greitį apriboja iki penkiasdešimties kilometrų, bet pavažiavus puskilometrį nežinia kam buvo pastatytas mėlynas ženklas su tokiu pačiu užrašu, leidžiantis greitį didinti.

Išties sunku suprasti, kodėl trumpą atkarpą reikia važiuoti lėtai, o po to, kai prasideda žmonių namai, greičio akseleratorių jau galima spausti stipriau. Čia taip tikrinamas vairuotojų pastabumas ar treniruojami jų vairavimo įgūdžiai?

Problemas reikia spręsti seniūnijoje

Nuvažiavę įsitikinome, kad kelio ženklų šiame kaime pridygę lyg grybų po lietaus, o ir jų pagrįstumo logiškai paaiškinti neišėjo. Patys kaimo gyventojai teigė kelis kartus užsukę į Stalgėnų seniūniją, bet nepavyko seniūno surasti, todėl galiausiai kreipėsi į „Žemaitį“.

Telefonu žurnalistų kalbintas seniūnas Arūnas Jurkus sakė, kad apie Luknėnuose pastatytus naujus kelio ženklus tikrai žino, bet jokių nusiskundimų iš šio kaimo gyventojų nėra sulaukęs.

„Tokias problemas žmonės turi spręsti seniūnijose. Kodėl jie skuba pas jus – žurnalistus, kai tuo tarpu aš nieko nežinau?!“ – stebėjosi seniūnas.

Jis pasakojo, kad baltąjį ženklą su užrašu „Luknėnai“ pastatė seniūnija, bet netrukus Lietuvos automobilių kelių direkcija pastatė mėlynąjį ir visus likusius.

„Manau, baltąjį teks nuimti, nes jo stovėjimas dabar neturi prasmės. Kitų ženklų aš pats nei nuimti, nei keisti negaliu, nes neturiu tokių įgaliojimų ir tai būtų traktuojama kaip mano savivaliavimas. Tegul gyventojai parašo prašymą seniūnijai. Tada aš galėsiu pradėti žygius šiuo klausimu. Jei bus valdiškų institucijų pritarimas, greitis šiame kaime tikrai bus sumažintas“, – seniūnas paragino gyventojus drąsiai minti seniūnijos slenksčius.

Mūsų žiniomis, luknėniškiai tą ir ketina daryti – vyks į seniūniją, rašys prašymą ir lauks palankaus jiems sprendimo.