Vienos iš vilkų grobiu tapusios telyčios skerdiena vis dar guli pievoje. Vaizdas šiurpus. Ūkininkas pasakoja, kad pagalbos prašė ir medžiotojų, ir valdininkų – visi tik skėsčioja rankomis – dabar ne vilkų medžiojimo sezonas, teisinasi. O pilkiai vis drąsesni.

„Kiekvieną rytą mes važiuojame apžiūrėti bandą ir su tokia baime važiuojam, kad vėl galime atrasti negyvą. Atvažiavo su mašina, šviečia, sako nieko jie nebijo. Biškelį paėjo toliau ir būna. Prasidės grybavimo sezonas, ar nebus taip, kad žmonės negrįš iš to miško“, – pasakoja M. Žąsytis. Naktinio matymo aparatūra gamtininkai stebi šalia ūkininko ganyklos iš miško išlindusius grobio pasidairyti vilkus. Pilkiai ramiai vaikštinėja keliuku.

Juos stebintis gamtininkas pasakoja, jog šiuo metu kaip tik tiria vilkų daromos žalos tendencijas. Vis dėlto, pasak specialistų, nieko neįprasto tokiame vilkų elgesyje nėra. „Šitoj vilkų šeimoj yra vilkas, kurio nėra taip smarkiai išreikštas instinktas žmogaus baimei ir tas kažkuris vilkas paprasčiausiai parodė negražų, negerą pavyzdį kitiems vilkams“, – teigia gamtininkas Petras Adeikis.

Ypač tokiu suaugusių vilkų pavyzdžiu seka jų jaunikliai. Tad, pasak gamtininko, ši šeima tokias pamokas jau perduoda kitoms kartoms, todėl vilkai ūkininkų gyvulius pjaus ir toliau. „Kaip mes dabar turėtume išspręsti šitą problemą? Varyminių medžioklių metu medžiotojai kai medžioja, jie daugiau reguliuoja populiacijos dydį. Bet reikia nepamiršti, kad reikia dar ir selektyvios medžioklės. Mes turim išmedžioti tuos individus, kurie kelia problemą. Taip atlikdami selekciją – nepalikdami vilkų, kurie nebijo žmogaus“, – kalbėjo P. Adeikis.