Lietuvos politikai dažnai mėgina šaukti, kad reikia skaidrinti veiklą ir drauge paprastinti verslo sąlygas, atsisakyti dalies įstaigų kontroliuotojų ir prižiūrėtojų. Tačiau po šiais skaidrinimo šūkiais sau puikią dirvą išpureno ir sėkmingai tarpsta įvairios kontrolės institucijos, kurios biurokratiniais mechanizmais apraizgo vis daugiau valstybės gyvenimo sričių.

Prižiūrėti moka visi

Dar gūdžiais sovietiniais laikais buvo populiarus anekdotas, kad išgėrus pusę litro degtinės dirbti nelabai išeina, bet štai vadovauti ir prižiūrėti – kuo puikiausiai.

Pasak politikos apžvalgininko Giedriaus Kiaulakio, santykis tarp dirbančių ir prižiūrinčių asmenų dar XX a. pasikeitė iš esmės. „Kaizerio Vilhelmo kanalui kasti užteko septynių inžinierių, o tūkstančiai žmonių sėkmingai jį tiesiog iškasė. Dabar kastų daugiausia mašinos, o žmonės prižiūrėtų ne tik jas, bet ir vienas kitą. Pakanka pažiūrėti, kiek parašų reikia gauti norint vieną namą teisėtai pastatyti. Ir vis tiek nuolat girdime, kad nekokybiškai pastatė, nors visi prižiūrėtojai lyg ir sudėjo parašus“, – šmaikštavo jis komentuodamas situaciją „Valstiečių laikraščiui“.

Institucija monstras

Pradėkime nuo tokios institucijos, kaip Valstybės kontrolė (VK). Prezidentė Dalia Grybauskaitė dar pirmosios savo kadencijos pradžioje yra sakiusi, kad tai būsianti pagrindinė jos atrama gerinant valstybės valdymą. Pati VK teigia dirbanti tiesiog stulbinamai efektyviai.

„Atlikdami valstybinius auditus prižiūrime, ar teisėtai ir efektyviai valdomi bei naudojami valstybės finansai ir kitas turtas, kaip vykdomas valstybės biudžetas. Per 2016 metus pateikėme 484 rekomendacijas audito subjektams, iš kurių kone 40 proc. įgyvendinta dar 2016 metais.

Surinkti ir perduoti medžiagą teisėsaugos institucijoms dėl baudžiamojo persekiojimo yra tik viena, bet ne pagrindinė iš aukščiausiosios audito institucijos veiklų. Valstybinio audito dokumentus perdavėme teisėsaugos institucijoms: 2015 m. – 2 atvejai, 2016 m. – 3, 2017 m. – 2“, – pasakojo VK Komunikacijos skyriaus vedėjas Justas Jaskonis.

VK 2017 metų pradžioje (rekvizitai.lt duomenys) dirbo 359 darbuotojai, jai priklausė 11 tarnybinių automobilių (žadama šį skaičių šiemet sumažinti per pusę). Palyginimui – Kultūros ministerijoje dirbo 127 darbuotojai, kurie vertėsi su 2 tarnybiniais automobiliais. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) triūsė su 256 etatais ir 30 transporto priemonių. Šiaip ar taip – VK yra didelė tarnyba, su kuo belygintume.

VK darbo rezultatyvumą rodo pateikiama statistika už 2014–2015 metus: regis, įgyvendinama bemaž viskas, ko tik geidžia šios institucijos širdis. Vos kelių pozicijų dar laukiama siūlymų įvykdymo, o atsisakymas realizuoti – išvis retenybė (lentelė pridedama). Išeina, kad viskas valstybėje daroma taip, kaip pirštu parodo įgalioti aukščiausieji auditoriai. Tik štai kiekvieną kartą keičiantis valdžiai, o ir šiaip kilus kokiam nors skandalui, paaiškėja, kad „visi žino“, jog viskas metų metus blogai ir miškų urėdijose, ir „Lietuvos geležinkeliuose“, ir VĮ „Oro navigacija“, ir dar kur nors.

Ypač iš stalčių ištrauktas ataskaitas ar progai užsakytas VK pažymas imama cituoti, kai reikia. Pavyzdžiui, kai reikia ką nors išversti iš pareigų ir pastatyti į tą vietą savą žmogų. Arba kai reikia patį srities tvarkymą pakoreguoti pagal kurios nors verslo grupuotės užgaidą. Antai, treptelėjo kojele aplinkos ministras Kęstutis Navickas, kurio pusbrolis dirba miškų versle ir yra viešai nepatenkintas dabartine urėdijų veikla, paliepė prezidentė D.Grybauskaitė ir staigiai – 2017 m. kovo 3 d. – gimė VK pažyma, kokios reikaia buldozeriu stumiamai šios srities reformai.

Laiškų rašymo kontora

Yra dar tokia Seimo kontrolieriaus įstaiga (SKĮ). Metų pradžioje čia triūsė 46 darbuotojai, tarnybiniai automobiliai buvo du, kaip ir Kultūros ministerijoje. Formaliai SKĮ tiria piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo, dėl valdžios, valdymo, savivaldos.

Paprašytas paaiškinti apie SKĮ veiklą plačiau viešųjų ryšių vyriausiasis konsultantas Vytautas Valentinavičius pirmiausia puolė aiškintis dėl klausimą uždavusio žurnalisto asmens – kas jis toks, ar tikrai žurnalistas ir pan. Beje, ne tiesiogiai – perskambindamas ar atrašydamas pačiam žurnalistui, o nusiųsdamas laišką „Valstiečių laikraščio“ redakcijai. Žodžiu, toks Leonido Brežnevo laikų namų valdybos stiliaus darbas.

Atsakymas pasiekė irgi tipiškai biurokratinis:

„Norime atkreipti dėmesį, kad pagrindinės Seimo kontrolierių funkcijos apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, detalizuotos Seimo kontrolierių įstatyme. Seimo kontrolierių įstaiga šiuo metu vykdo pagrindines funkcijas. Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Seimo kontrolieriai gina žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūrėti, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms. Be to, nuo 2014 metų Seimo kontrolierių įstaigai pavesta vykdyti nacionalinės prevencijos institucijos funkcijas pagal Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, ar baudimą fakultatyvų protokolą.<...>“ Ir t.t.

Kitaip sakant, dirbame, rūpinamės ir jūs mums netrukdykite. Rašykite laišką – perduosime Kalėdų seneliui.

Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Valerijus Simulikas SKĮ taip ir vadina – laiškų rašinėtojų kontora. „Aš jiems ne kartą sakiau – eikite, kai žmogus skundžiasi teisių pažeidimais teismuose ar policijoje, ir pabūkite jo atstovais. Kaip tik inicijuoju pataisas, kurios tai leistų. Nes su vienokia ar kitokia teisėsaugos institucijų savivale susidūrę žmonės nėra sušildomi vien susirašinėjimais ar net formaliais „atsirašymais“. Nes dabar išeina taip, kad net ir teismams konstatavus, kad žmogus buvo nekaltas, be pagrindo kalinamas, nerandama kaltų. O juk tas teises kažkas konkretus – prokuroras, teisėjas, tyrėjas ar dar kažkas – visgi pažeidė. Tai kažkas turi ir atsakyti“, – aiškina V. Simulikas.

Su V.Simuliko pozicija šiuo atveju sunku nesutikti: po išties skandalingai subliūškusių garsių bylų, kuriose baisiais nusikaltimais kaltinti asmenys buvo visiškai išteisinti, niekas nesijaučia atsakingas už jų „malonias patirtis“ sėdint sadistinėmis kalinimo sąlygomis garsėjančioje Vilniaus areštinėje ar kitame panašiame „motelyje“. Tarp tokių paminėtinas Eglės Kusaitės, kaltintos tarptautinio teroristinio tinklo organizavimu, verslininko Vytauto Bauro, kurį kaltino užsakius geriausio draugo ir verslo partnerio nužudymą, ir gausybė kitų atvejų. Teismai po kelerių metų tąsymosi galiausiai išsiaiškina, bet per tą laiką žmonėms pakrinka sveikata, žlunga verslas, subyra asmeninis gyvenimas. Nėra žinoma atvejų, kad už tai kas nors iš teisėsaugos atstovų būtų atsakęs asmeniškai bent jau savo karjera. Šiais ir panašiais klausimais ir pats ŽTK nėra surengęs jokių klausymų, niekada tuo nesidomėjo. Jame apskritai mažiau narių nei bet kuriame kitame – vos 7.

Skaidrumo karikatūra

Yra ir juokingų dalykų. Pavyzdžiui, formaliai siekiant skaidrumo sukurtos griozdiškos viešųjų pirkimų procedūros, kurias kurpia ir prižiūri Viešųjų pirkimų tarnyba. Kad dalis to darbo yra niekdara, supranti skaitydamas tos pačios VK ataskaitą apie viešuosius pirkimus. Akys čia užkliūva už visiškai nenaudingos rašliavos, kurioje galimai paskęsta reikšmingesni dalykai. Perka kontrolieriai sau tušinukus kioske arba kuriam prekybos centre ir perka. Nueitų į artimiausią, nupirktų, įsegtų čekį, ir tiek. Ne. Visa tai (2–3 ar net 1 euro vertės pirkimai) yra įrašoma į ataskaitas, jiems priskiriama aprašo forma, skelbiama, kad daryta žodinė apklausa!

VK atstovas spaudai J.Jaskonis sutinka, kad tai tikra komedija. „Kartais sakau žmonėms – nueikit, nupirkit, atneškit čekį – atiduosiu iš savų. Tikrai čia yra ką tobulinti, bet kol kas tokia tvarka. O juk kas nors visgi turi tai daryti“, – sakė jis.

„Beje, šiuo metu atliekame Viešųjų pirkimų sistemos funkcionavimo auditą (planuojama pabaiga – 2017 m. II pusmetis), kurio pagrindinis tikslas – viešųjų pirkimų sistemos efektyvumo vertinimas, t. y. jo metu analizuojame sistemos kaštus (sąnaudas) ir sukuriamą naudą (vertę), o ne konkrečius pirkimų vykdymo teisėtumo aspektus“, – nurodė J.Jaskonis.

Yra dar Vyriausoji tarnybinės etikos komisija. Čia dirba 23 darbuotojai. Vidutinis atlyginimas – 1 231 euras, o darbo nauda neregėta – niekas jos neregėjo. Jei prezidentė pasakys, kad ministras negeras (kaip buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio atveju), išvada bus vienokia. Papūs vėjas iš kitos pusės – kitokia. Šių eilučių autorius viešoje elektroninėje institucijos duomenų bazėje iki šiol neranda savo paties viešųjų ir privačių interesų deklaracijos, pateiktos per elektroninio deklaravimo sistemą dar prieš kelerius metus. Lygiai taip pat VTEK dažnai nesugeba net patvirtinti ar paneigti vieno ar kito asmens deklaracijos pateikimo fakto. Kaip ir VK, ši tarnyba dažnai yra panaudojama kaip politinio susidorojimo, rūmų perversmo instrumentas.

Šalyje yra apie 90 institucijų kontrolės ir priežiūros įstaigų, galinčių skirti baudas, taikyti kitokias sankcijas. Žinant, kad jos pačios yra audituojamos ir kontroliuojamos, kad jų ataskaitos spindėte spindi pasigyrimais apie efektyvų darbą, lieka tik stebėtis, kaip čia metų metus „visi žino“ apie visas negeroves. Ir vis tiek netikėtai ištinka tai „Snoras“, tai mistiniai UAB „Nota bene“ kontraktai, tai auksiniai konservai, perkami labdarai.

Tikrintojų per daug

Naglis Puteikis, Seimo Audito komiteto vicepirmininkas

Akivaizdu, kad tikrintojų ir kontrolierių šalyje yra per daug. Žmonių mažėja, o prižiūrėtojų ne. Emigruoja turbūt visi – tik ne jie. Institucijos neretai dubliuoja viena kitos veiklą ir jokie ligšioliniai „saulėlydžiai“ to nepakeitė. Pačiai valstybės prievaizdų sistemai reikia naujo požiūrio. Negali būti taip, kad visi viską stebi, visi viską prižiūri, gauna už tai atlyginimus, o paskui ištinka neva netikėti skandalai. Žlunga bankai, nukenčia žmonės ir niekas dėl to nėra asmeniškai atsakingas, nors visai neseniai auditai skelbė, kad viskas gerai – kaip „Snoro“ atveju.  Ir patys auditavę asmenys už nieką niekada neatsako. Pačiai valstybės auditavimo sistemai reikalingas auditas.

Prižiūrinčiųjų daugiau nei dirbančiųjų

Danas Arlauskas, Darbdavių konfederacijos prezidentas

„Apie tai kalbėta ne kartą. Esu dalyvavęs visuose vadinamųjų „saulėlydžio“ komisijų posėdžiuose. Faktas, kad prižiūrinčiųjų tuos, kurie dirba, yra daugiau nei dirbančiųjų. Ne kartą sakiau: panaršykite internete ir atsižvelkite į kurios nors JAV valstijos – kad ir Teksaso – patirtį. Ten žmonėms pateikiami tokie klausimai: Ar girdėjote apie tą instituciją? Ji jums padėjo? Ji jums reikalinga? Klausiama ne tik verslininkų, bet ir mamų, labdaros organizacijų atstovų, neįgaliųjų ir t. t. Klausiama visuomenės. Gavus neigiamus atsakymus, institucijai pasakoma: „Ačiū, jūs nereikalingi žmonėms, ir mes jūsų neišlaikysime.“ Lietuvoje nėra adekvataus ir demokratiško institucijų naudos žmonėms vertinimo mechanizmo. Užtat niekas ir negali atsakyti į klausimą – ar tikrai reikia tiek kontorų, kad gautum leidimą statyti.“