„Net ir dėl pandemijos populiarėjant nuotolinėms studijoms, Vilniaus Universitetas (VU) išliks bendruomene, savotiška mikroLietuva, kurioje nebus svarbūs „atstumo nuo žagrės“ skirtumai“, – mano neseniai išrinktas VU rektorius Rimvydas Petrauskas. Pasaulio pabaigos Alma Mater Vilnensis vadovas neprognozuoja.

Tapote VU rektoriumi ne idealiausiu metu – pirmam teko skubiai įdiegti nuotolines studijas. Kaip tai, Jūsų nuomone, paveiks „vilniečių ir kaimiečių“ santykius VU? Juk, pavyzdžiui, net ir bendrabučių kultūra turi savo specifiką.

Nevartoju tokių perskyrų kaip „vilniečiai ir kaimiečiai“. Apskritai, manau, kad mums reikėtų vengti ydingų priešpriešų ir ne tik krizės akivaizdoje. Aš pats vilnietis, bet abu mano tėvai kilę iš kaimo. Visais laikais miestus maitino, turtino ir intelektualiai stiprino atvykėliai – naujieji miestiečiai. Tas pats buvo ir su universitetais, kurie visuomet buvo labai margos geografinės ir socialinės kilmės žmonių susitikimo vieta. Man visuomet asmeniškai labai įdomu paskaitose sutikti studentus iš visos Lietuvos. Vilniaus universitetas irgi tokia savotiška mikroLietuva. Šį klausimą, žinoma, galima suprasti ir taip, kad išvykę iš Vilniaus šiuo metu gali pasijusti labiau atskirti. Todėl turime sudaryti visas galimybes, kad ir nutolę nuo tradicinės mokymosi vietos jaustų ryšį su universitetu. Laimei, Lietuvoje turime tikrai labai gerai išvystytą interneto infrastruktūrą, tai padeda perėjus prie nuotolinio mokymo.

Kaip nuotolinio mokymo kontekste ketinate paskatinti užsienio lietuvius studijuoti Lietuvoje ir konkrečiai VU?

Turime parengti patrauklų studijų modelį, kad geriausi Lietuvos absolventai rinktųsi studijas mūsų universitete. Taip pat norime pritraukti daugiau studentų iš užsienio. Užsienio lietuviai – natūrali mūsų auditorija, taip pat ir valstybės interesas galėtų būti tokiu būdu realizuoti žmonių sugrįžimo į Lietuvą idėją. Kartu su valstybės institucijomis turime parengti specialią programą, kuri padėtų studentams deramai studijuoti ir spręstų šiuo metu itin skausmingą studijų ir darbo suderinimo problemą. Socialinė situacija lemia tai, kad daugelis studentų pradeda dirbti jau pirmaisiais studijų metais ir negali savo geriausių metų iki galo skirti pagrindiniam tikslui. Stipendijos, nauja paskolų politika – kelias, kuriuo turime eiti, kaip tai daro pažangiausios Europos valstybės.

Kai studijavote pats, buvo kažkiek panaši padėtis. 1991 m. studentus tuometinis rektorius taip pat kuriam laikui atleido nuo fizinių studijų, duodamas aiškų signalą, ką daryti. Koks dabar Jūsų signalas? Kokie panašumai ir skirtumai?

Panašumų yra – mano pirmoji sesija 1991 m. sausį praėjo ekstremaliomis sąlygomis, kuomet visiems tikrai ne egzaminai buvo pirmoje eilėje. Solidarumo, visuomeniškumo augimas irgi primena tuos laikus. Būtų gerai, jei išmoktume istorines pamokas ir pamėgintume bent dalį šio solidarumo nusinešti į laikus, kai grįšime į normalų gyvenimą. O kalbant apie studijas, reikia susikaupti, atrasti naujas galimybes (pavyzdžiui, geriau įsisavinti akademinės literatūros ir šaltinių paieškos technikas) ir padėti vieni kitiems sprendžiant kylančias problemas.

Daug kalbama apie sunkią medikų, policininkų padėtį, bet dar niekas nepasisakė apie dėstytojus, profesorius, docentus, studentus. Ar VU aruoduose buvo daug kaukių ir pirštinių, kai juos perėmėte?

Kaip ir visur kitur – niekas nebuvo pasiruošęs šiai situacijai. Teko visko ieškoti, pirkti, tam skirta dalis universiteto rezervo. Dėstytojai ir administracijos darbuotojai prie naujų sąlygų prisitaikė savarankiškai, paprastai savo darbo įrankius (kompiuterius, knygas) mes turime ir namuose. Tai, žinoma, šiek tiek švelnino adaptaciją. Mes iš VU veikiau stengiamės padėti visuomenei – specialia akcija remiame mūsų rezidentus, darbuotojai ir studentai aktyviai savanoriauja, mokslininkai konsultuoja valdžios struktūras ir dalijasi savo ekspertinėmis žiniomis su visuomene. Pats metas parodyti, kad universiteto „trečioji misija“ – šviesti ir keisti visuomenę – nėra vien tušti žodžiai.

Ar akademinė bendruomenė, Jūsų nuomone, buvo pasiruošusi iššūkiams? Klausiu ne vien apie VU, o apie visas mokslo ir studijų institucijas.

Turbūt visi buvo nepasiruošę. Todėl tikrai didžiuojuosi mūsų bendruomene – dėstytojais, studentais, administratoriais – kurie itin greitai prisitaikė prie naujos studijų realybės, improvizavo ir tarėsi, kūrė sprendimus ir jais dalinosi. Todėl jaučiu didelį pasitikėjimą, kad sugebėsime deramai užbaigti šį semestrą. Dėl kitų institucijų man sunku spręsti, padėtis labai skirtinga – vieniems pavyksta geriau, kiti vis dar stringa. Todėl ir čia turime dalintis patirtimi, padėti vieni kitiems. Dar laukia keli mėnesiai tokio gyvenimo, neabejotinai atsiras daugiau nuovargio dėl šios distancijos, atskirties nuo laboratorijų, bibliotekų. Kantrus prisitaikymas, psichologinė pagalba ir dalinimasis patirtimi bei informaciniais resursais – pagrindiniai ginklai kovoje su dabartine neganda akademinėje srityje.

Kaip keisis (jeigu keisis) įsigalint nuotolinei studijų formai sąvokos „kursiokas“, „grupiokas“, „mediumas“, „bendruomenė“? Kokios prognozės? Kokie socialiniai pokyčiai laukia visos planetos?

Labai tikiuosi, kad nuo pat universitetų atsiradimo viduramžiais pamatinė kategorija – bendruomenė – nepakis. Universitetas atsirado kaip dėstytojų ir studentų susivienijimas, jis toks nebejotinai bus ir toliau. Manau, kad išliks ir tradicinės socialinės formos. Žmonėms natūralu ieškoti socialinių kontaktų ir bendrauti. Tai, kas vyksta dabar, nėra tinkama būklė universitetinėms studijoms, tai situacija, kurią turime atlaikyti, o po to jau grįšime į normalią akademinę tikrovę. Galbūt su nauja patirtimi, bet atrasime, tikiu, daugiau mažiau viską, ką skubotai palikome prieš gerą mėnesį.

Kaip akademinėje sferoje keisis supratimas apie socialinių sluoksnių reikšmę? Sienos užsidaro ir nežinia kuriam laikui. Vietinis kaimietis „mėšlinais batais“ netaps tikru gelbėtoju, kai reiks rinktis tarp išmanaus daikto ir maisto? Tokių nuomonių esama.

Esu atsargus prognozių atžvilgiu. Istorinė patirtis ir čia moko, kad krizių metu sustiprėja „pasaulio pabaigos“ tipo pranašystės. Pasikartosiu, mūsų tikslas – grįžti į įprastą akademinę tvarką, kurioje socialiniai sluoksniai atsiduria antrame plane ir viską lemia pagarba, žinios ir koleginis santykis. Mūsų „trys luomai“ – dėstytojai, studentai ir administracija. Ir mūsų tikslas yra šių trijų grupių tobulėjimas bei tarpusavio bendradarbiavimas, siekiant aukšto lygio studijų, tarptautinio mokslo ir kuo kokybiškesnės įtakos visuomenei ir valstybei.